Automobilį vairuoju visai neseniai, todėl kart nuo karto vis aplanko paranoja, kad galiu padaryti avariją ar kažką panašaus. Tai pasireiškė ir šią naktį. Buvau prie Akropolio, ant Šeškinės kalvų. Sėdėjau automobilyje ir grožėjausi vaizdu. Po to galvoju: kažkaip aš čia per toli nuo to vaizdo. Todėl išlipau iš automobilio ir pasiėmęs fotoaparatą priėjau arčiau nuokalnės pasigrožėti, nufotografuoti. Staiga girdžiu kažkokį garsą už nugaros. Atsisuku – o vaizdelis, kaip daugelyje žiūrėtų “Youtube” filmukų, kuriuose vaizduojami vairuotojai, pamiršę “užtraukti” savo automobilių rankinius stabdžius. Mano mašina lekia nuo kalno, po to įsirėžusi į nežinia iš kur atsiradusio vienaaukščio pastato vitrininį langą įvažiuoja į vidų ir trenkiasi į kažkokį prekystalį. Automobilis suniokotas kaip reikalas. Na ką padarysi: paeinu toliau ir išsitraukęs mobilųjį telefoną skambinu policijai. Prisiskambinti kažkodėl nepavyksta, tad grįžtu prie įvykio vietos. Tiesa, vienaaukštis pastatas jau nebeturi jokio vitrininio lango, visas jis vientiso mūro, be jokių durų ar langų, o automobilio – nė kvapo. Nejučia prisimenu Stiveno Kingo “Langolierius” (“The Langoliers”)…

Kai perskaičiau Daktaro įrašą apie sąmoningus sapnus , pamaniau, kad ir aš taip galiu. Juk ne kartą esu susivokęs, kad sapnuoju ir galiu valdyti situaciją sapne. Šią naktį buvo kažkas panašaus. Atsidūriau kažkokiame kambaryje ir pilnai suvokiau, kad sapnuoju. Bandžiau įsivaizduoti žmones. Deja, vaikai man gaudavosi be veidų, o suaugusieji pavirsdavo į lėles. Reikės dar pasitreniruoti…

Neseniai pas Vienastokį skaičiau apie dirbtinę mėsą, kurią mokslininkams pavyko tiesiog užauginti laboratorijoje. Vis neįsivaizdavau, kaip jie tai padaro. Kol pats to neišvydau šią naktį. Mačiau didelį kalną tokios mėsos ir visa ji juda…

Kažkur prieš savaitę užėjo Lavonas į svečius. O aš galvojau, kad jis vis dar Danijoje.
- Mano ausinės neveikia, – sako.
- Aha. Tai žiūrėk, turiu kitas – belaides. Šitos tikrai geros, – atsakau. Lavonas užsideda ant ausų, paklauso ir atsako šypsodamasis:
- Jo, tikrai geros. Nebeatgausi.
Prieinu prie lauko durų, atidarau. Po to bandau jas uždaryti, bet nepavyksta, nes duris laiko ir nuo manęs traukia kažkokia žiauriai stipri jėga. Pasidaro labai baisu.

Užvakar naktį su Griaučiu buvome Sereikiškių parke. Įlipau į automobilį, kažkodėl atsisėdau ant galinės sėdynės (už vairuotojo vietos) ir pradėjau vairuoti.
- Negerai taip, – sako Griautis.
- Normaliai, – atsakau.
Vos pasiekdamas pedalus važiuoju į priekį. Prie Sereikiškių vartų pamatome avariją: du automobiliai, o tarp jų neaiškiais būdais įsispraudęs trečias. Važiuodamas nesustabdau ir įlekiu tarp tų mašinų, pravažiuoju kiaurai ir pabėgu.
- Negerai, blemba, negerai, – sako Griautis.
- Nepasiekiau stabdžio pedalo, – atsakau.
Po to pasistatome mašiną prie parko ir nueiname pasižiūrėti, kas ten atsitiko. Aš ant sienos pamatau vieną kamerą. Griautis dangstosi veidą striuke.