Psichologijos moko ne knygos, o gyvenimas.

• Nuo 1950-ųjų metų gyventojų žemėje padaugėjo tris kartus.
• Nigerija yra didžiausia naftos eksportuotoja pasaulyje. Nepaisant to, 70 procentų šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
• Pusė pasaulio turtų yra 2 procentų gyventojų rankose.
  Vienas iš šešių planetos žmonių gyvena pavojingoje, nesaugioje ir per tankiai gyvenamoje aplinkoje, be jokių įprastų patogumų, tokių kaip vanduo, sanitariniai mazgai ir elektra.
• 20 procentų pasaulio gyventojų sunaudoja 80 procentų visų išteklių.
• Pasaulis karo pramonei skiria 12 kartų daug lėšų, nei humanitarinei pagalbai besivystančioms šalims.
• Dėl užteršto geriamojo vandens kasdien miršta 5000 žmonių. Milijardas pasaulio gyventoju priversti gerti nešvarų vandenį.
• Beveik milijardas žmonių kenčia badą.
• Apie 40 procentų dirbamos žemės visiškai nualinta.
• Šiuo metu gyvūnų rūšys nyksta 1000 kartų greičiau, nei natūraliomis sąlygomis.
• Trečdalis žvejybos plotų yra išeikvota, išsekę arba jiems gręsia išnykimas.
• Iki 2050-ųjų metų dėl klimato pokyčių atsiras mažiausiai 200 milijonų pabėgelių.

Bei truputis faktų apie vieną turtingiausių pasaulio miestų, esančių Jungtiniuose Arabų emiratuose – Dubajų:

Dubajuje visus metus šviečia saulė, tačiau čia nėra saulės baterijų.

Informacijos šaltiniai: filmas “Home” ir organizacija goodplanet.org.

Pagalvojau, kad pasaulyje taptų daug geriau gyventi, jei nebūtų rinkodaros, dar vadinamos marketingu. Jau matau skaitovą, kuris mano šiam pareiškimui turi begalę “bet”. Aš ir pats juos žinau, tačiau jau ne pirmu įrašu skatinu nors trumpam atsijungti nuo įprasto mąstymo ir pagalvoti kitaip. Pamąstykime:

Ar nebūtų geriau, jei daugiau niekur niekada nebematytume reklamos, agitavimo pirkti, akcijų, nebūtų nesibaigiaučių skambučių telefonu, beprasmių žinučių el. paštu?

Ar nebūtų geriau, jei gamintojai nesistengtų mums sukurti visų skonius ir galimybes atitinkančias prekių linijas? Jei visuomet gautume aukščiausios kokybės ir galimybių, o ne “supaprastintas”, “apkarpytas” prekes ir paslaugas už mums tinkamą kainą?

Ar nebūtų geriau, jei turėtume katalogizuotą priėjimą prie visų galimų prekių ir paslaugų ir palyginę objektyvius duomenis galėtume patys juos išsirinkti ir naudoti? Prekes taip pat galėtume apžiūrėti ir išsirinkti parduotuvėse, kurių reklamos nebepersekiotų žiūrint televizorių, naršant internete, einant miestu, važiuojant automobiliu ir taip toliau.

Ar nebūtų geriau, jei pardavėjai ne besąlygiškai girtų savo produktus, o supažindintų su objektyviais jų privalumais ir trūkumais? Juk jei jis savo prekę pervertina, mes visvien ja ankščiau ar vėliau nusiviliam.

Paskutinį kartą šios mintys kilo pasižiūrėjus, kaip kandidatai į prezidentus suteikia informacijos apie save. Tam reikia daug daug daug pinigų. Nepaisant to, kad šalyje žiaurus nedarbas ir taip toliau. Tas lėšas galima būtų išnaudoti tikrai naudingiau. Kas vis dar žavisi rinkodara, siūlau pasižiūrėti gal ir per daug tiesmukišką, bet ta prasme tikrai labai gerą filmą “14,99 euro” (tiesa, šio pavadinimo knyga mane iš pradžių gerokai nuvylė, bet tik filme supratau tikrają jo prasmę), kuris atskleidžia visą rinkodaros beprasmybę.

Asmeniškai aš pradėsiu nuo to, kad peržiūrėsiu prekes ir paslaugas kurias naudoju, palyginsiu jas su visiškai nesireklamuojančiais ar mažai besireklamuojančiais gamintojais ir įmonėmis ir pasirinksiu tas, kurios man tinkamiausios, o ne tas kurios geriausiai išreklamuotos, prieinamiausios, arba apie kurias galima rasti daugiausiai informacijos. Prioritetą teiksiu būtent neišreklamuotoms prekėms, nes jų kaina yra mažesnė jau vien dėl to, kad mažiau lėšų buvo sunaudota rinkodarai.

Ar nebūtų geriau, kad dingtų visos profesijos, skirtos “vartotojų” viliojimui? Reklamos vadybininkai, pardavimo vadybininkai, pardavimo agentai, vadinamieji menininkai, kuriantys reklaminį “kreatyvą” galėtų užsiimti daug naudingesniais darbais, nei lėšų švaistymui vien tam, kad priverstų mus rinktis jų prekę ar paslaugą.

Visa tai atrodo utopija? O kodėl? Pamąstykime kitaip ir jei gyvenimas rinkodaros mums atrodo nebepriimtinas, meskime ją lauk iš savo gyvenimo ir nebetoleruokime mūsų valdymo tokiu būdu ir nebeleiskime daugiau mūsų vadinti “vartotojais”. Pradėkime nuo savęs ir pasaulis pasikeis.

Šį kartą labai trumpai. Džiugu, kad aš su savo idėjomis esu ne vienas. Įdomiausia, kad “giminiškas” mintis radau viename Delfio, kurį paskaitau nebent netyčia, įraše. Nors Mamontovas ir “užkniso juodai”, palaikau šį jo poelgį. Beje jis kažkiek primena Jurgos Šeduikytės protestą. Tiesa, jis buvo prieš Vilniaus valdžią, o ne šou verslą.

Panorau parašyti apie žvaigždes. Ne, ne apie tas, kur danguje, o apie tas, kurias aprašinėja kas antras žurnalas, rodo televizijos. Televizijos savo noru jau senokai nežiūriu, o įvairius žurnalus, tokius kaip “Panelė”, “Žmonės”, vis dar paskaitau. Priežastis paprasta: tokios spaudos negaila aptaškyti riebalais valgant. Ir štai jau kelintą kartą ant tų pačių “Žmonių” viršelio matau žmogų, kurio visiškai nežinau. Visa laimė, kad atsivertus žurnalą visada galima pasitikslinti, kas per “žvaigždė” čia yra. Peršasi mintis: kaip niekam nežinomi žmonės tampa žvaigždėmis?

Pastebėjau, kad “žvaigždėmis” visų pirma tampa žmonės, nors kelias dienas pabuvę televizoriaus ekrane. Tuo galima paaiškinti ir tokį didelį realybės šou populiarumą ir norinčiųjų į juos patekti skaičių. Juk viskas taip aišku: pasikankinai kelis mėnesius (kartais ir dienas, jei prameta greičiau), ir tavimi jau visi domisi, žurnalistai kviečia pakalbinti. Gerai, jei tuomet turi apie ką kalbėti. Beje apie žurnalus: manau, būtent jie vėliau tas “žvaigždes” ir iškelia. Juk reikia apie kažką rašyti. Taip ir turime kalną “žvaigždžių”, kurios iš tiesų kaip ir nieko įdomaus ar visuomenei naudingo nenuveikė.

Pavyzdžiui, daug kam žinoma grupės “69 danguje” narė Goda Sabutytė. Iš pradžių ji buvo eilinė grupės, skirtos pagyvenusiems vyrams ir paaugliams linksminti, narė. Dabar ji tikra “žvaigždė”. Netikite? Pats skaičiau tuose pačiuose “Žmonėse”. Ir kodėl? Kad pateko tarp nuobodžiausių “Olialia” merginų ir jos užpakaliu kalendoriaus reklamoje dabar gali pasigerėti kiekvienas šaltoje Vilniaus stotelėje laukiantis pilietis? O gal todėl, kad tapo Lietuvos herojaus Šarūno drauge? Deja, skaityti visiškai nebuvo apie ką. Gal aišku ir gerai, kad mergina nesistengia atrodyti protingesnė, nei yra.

Dar viena “žvaigždė”, kurią aptikau “Panelės” viršelyje – Oksana Zlatkovaitė. Čia ta pati, kuri dirbo policijoje ir tuomet minėjo visiškai nesiekianti žinomumo, o su visiems žinomu Mantu susidomėjo visai netyčia. Ir štai, vėlgi, visai netyčia, minėtas Mantas atrado jos neįtikėtinus sugebėjimus ir paskyrė grupės “69 Danguje” vadybininke. Aišku, policijoje dirbti nebereikia, o populiarumas taip pat jau visai nebetrukdo. Gaila tik, kad su Mantu santykiai taip ir nesusiklostė. Kita vertus vadovo sugebėjimams galima pavydėti: dabar jis dirba jau su trejomis “buvusiomis”.

Dar viena, jau iš seniau žinoma “žvaigždė” – Agnė Jagelavičiūtė. Kas atsimena, ką ji naudingo, įdomaus nuveikė? Pamenu, kad prieš kokį tuziną metų ji dalyvavo pirmojoje lietuviškoje nieko neveikimo realybės šou “Akvariumas”. Ten ji nieko neveikė, dar daug ir galsiai kalbėjo. Po to buvo TV3 neaišku nuo ko gelbėtoja. Tačiau žurnalistų dėmesiu Agnė niekuomet nesiskundė: jie visuomet domisi, kaip Agnė rengiasi, su kuom bendrauja, ką veikia. Net kai Agnė geriems metams dingo iš viešojo gyvenimo, “Žmonės” vėl išspausdino ją ant viršelio ir pakalbino apie nieką. Ne, nieko neturiu prieš Agnę. Ji ir pati pabrėžė, kad nieko įdomaus nenuveikė ir pati nesupranta, kodėl vis dar yra tokia įdomi žiniasklaidai.

Tie patys “Žmonės” iškelia ir kitų niekam nežinomų “žvaigždžių”. Pavyzdžiui neaišku ko verslininką Kęstutį Verslovą. Taip, čia tas pats, su kuriuo kažkada besilinksmindamas susikibo Egis iš SEL ir dėl to gavo viešųjų darbų su seneliais. Na taip, Verslovo pavardė su verslu susijusi, tačiau ar dėl to reikia apie jį rašyti kiekviename “Žmonių” numeryje. Iš straipsnių matyti, kad Verslovas turi pinigų ir mėgsta prabangą ir vakarėlius. Tačiau, Kęstuti, jei jau tiek esate pasiekęs, gal galėtumėte su skaitytojais pasidalinti, kaip tai pasiekti visiems? Juk tikrai nepasiekėte to visiškai vienas, be niekeno pagalbos.

Dar viena panašios kilmės “žvaigždė” – verslininkas Marius Gelažnikas. Kokiu verslu jis užsiima taip pat neaišku. Tačiau visi žino, kaip jis sugeba siausti išgėręs. Įspūdį sudaro ir “žvaigždės” pasakojimai, kaip jis buvo tiek persisportavęs, kad turėjo pats savo kojomis atvykti į reanimaciją.
Taigi, jei tik domėsimės “žvaigždėmis”, jų atsiras vis daugiau ir daugiau, o žurnalistai vis ras ką apie jas parašyti. O jei neras, tai sugalvos. Juk kaip malonu atsiversti žurnalą ir sužinoti: kad dainininkas Ruslanas Kirilkinas jau gyvena su daugu iš Suomijos Jarmo Skonu, kad Audrius Giržadas įsigijo naujus akinius, ar kad “griežtoji” žurnalistė Rūta Janutienė (buvusioji Grinevičiūtė) pagaliau pasirodė viešumoje su naujuoju sutuoktiniu operos solistu Algirdu Janutu.

Kita vertus, tuose pačiuose “Žmonėse” skaičiau įdomų pafilosofavimą su Andriumi Mamontovu. Jokių klausimų apie Andriaus šeimą, santykius. Tiesiog konkretūs klausimai ir atsakymai apie darbą, pasiekimus, požiūrį į tai. Gaila, kad interviu apimtis – vos puslapis. Kita vertus, standartiniam skaitytojui tokie atsakymai gali pasirodyti neįdomus, o pats pašnekovas – pasikėlęs ir nuobodus. Taigi, kaip ir nėra ko piktintis: kokie esame, tokias “žvaigždes” ir turime.

Neseniai išgirdau nuomonę, kad vienu metu, grodamas vienoje grupėje (kas skaito šį puslapį, žino, kokioje), ir aš buvau sužvaigždėjęs. Na taip, labai malonu koncertuoti su grupe, kuri turi nemažai gerbėjų. Tuomet jautiesi, kad tavo pastangos nenueina veltui. Tačiau tai niekada nebuvo mano nuopelnas (na, nebent nedidelis). Todėl kažin, ar norėčiau, kad visi mane pažinotų kaip tos grupės būgnininką. Net nežinau, ar man būtų malonu, kad mane atpažintų kaip dabartinės grupės “Dzjavalas” narį. Nes galbūt aplinkiniai mane matytų tik tokį, koks būnu mūsų klipuose. Kita vertus, malonu, kai kas nors išklauso ar perskaito tuomet, kai turiu ką pasakyti bei paklauso tuomet, kai ką įgroju ar sukuriu.

Mobilusis telefonas jau seniai yra tapęs būtinu atributu. Jau spėjo susiformuoti ir tam tikra naudojimosi telefonu kultūra. Deja, daugeliu atveju ji yra savanaudiška, o kartais ir mazochistiška. Mano nuomone, telefonas turi būti mūsų pagalbininkas, tarnas ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Turiu savo požiūrį į mobiliojo telefono naudojimą ir net tam tikras taisykles, todėl noriu jomis pasidalinti:

Telefonas ne ryšio zonoje
Tai pirma ir svarbiausia mano mobiliojo telefono naudojimo taisyklių, galbūt ir ne visiems suprantama. Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi teisę visiškai išjungti telefoną, neatsakinėti į skambučius, ar ignoruoti SMS žinutes. Juk tuo metu galime veikti kur kas svarbesnius dalykus. Į praleistus skambučius ir neasakytas žinutes galime sureaguoti ir vėliau. Tiems, kurie negali pražiopsoti nei vieno skambučio, pravers mobiliosios sekretorės paslauga, kai įjungus telefoną pranešama, kada ir kas skambino, kai jis buvo išjungtas.

“Lėktuvo” režimas
Ši telefono funkcija, mano nuomone, gerokai neįvertinta. Juk ją galima naudoti ne tik lėktuve. Ačiū mano broliui, parodžiusiam, kad įjungus šią funkciją galima būti “be ryšio” ir vistiek naudotis įmontuotu MP3 grotuvu, programomis bei kitomis funkcijomis. Manau šią funkciją reikėtų praplėsti (gal jau ir yra tokių telefono modelių) dar vienu naudingu režimu, kai esame “be ryšio” GSM tinkle, bet galime naudotis internetu (tiesa, lėktuve jo naudoti nebegalėtume).

Telefonas miegant
Kol kas taip ir nežinome realaus mobiliojo ryšio bangų poveikio žmogaus kūnui, o telefoną ir toliau prieš miegą dedame prie pat lovos. Geriausiai, mano nuomone, nakčiai jį tiesiog išjungti. Daugelyje modelių nustatytas žadintuvas gali suveikti ir tokiame režime, be to, taip sutaupysime akumuliatoriaus veikimo laiko ir neleisime niekam sutrikdyti mūsų saldaus nepertraukiamo miego. Tiesa, aš dažniausiai nakčiai naudoju tą patį “lėktuvo” režimą.

Telefono signalai
Čia pati skaudžiausia tema. Ko gero nėra didesnės nepagarbos tiek skaitovui, tiek jo klausytojams, kai per jo paskaitą auditorija skamba nuo įvairiausių melodijų, pranešimų garsų. Arba dirbantiems kolegoms, kai darbuotojo telefonas nuolatos netyla nuo įvairiausių melodijų, ypač jam kažkur išėjus ir palikus mobilųjų draugą ant darbo stalo. Nors iš tiesų esu gana tolerantiškas šiuo klausimu ir stengiuosi šią problemą spręsti savo pavyzdžiu. Aš iš naujo atradau vibruojančiojo skambučio režimą ir įprastų telefono melodijų ir garsų nebenaudoju jau porą metų. Telefoną beveik visada turiu kišenėje, todėl vibracija tyliai, niekam netrukdydama mane informuoja apie skambučius ir SMS žinutes. Kai esu užsiėmęs, bet noriu turėti galimybę periodiškai pasitikrinti, kas manęs ieškojo, išjungiu ir vibracinį skambutį.

Pokalbio privatumas
Tai irgi labai aktuali problema. Turbūt kiekvienas esame susidūrę su situacija, kai kas nors viešoje vietoje kalba ne tik su pašnekovu mobiliuoju telefonu, bet ir su visais aplinkiniais. Manau, visų pirma mobiliojo telefono vartotojas su pašnekovu turėtų kalbėti kaip įmanoma tyliau (tiek gerbiant pašnekovo privatumą, tiek aplinkinius žmones). Dar geriau išeiti pakalbėti ten, kur aplinkui nėra žmonių. Tai ypač naudinga esant konfidencialiam pokalbiui. Beje, šią problemą aš irgi turiu, nes mėgstu kalbėti garsiai, bet stengiuosi taip daryti kuo mažiau.

Trukdykime patogiau
Ar nepagalvojome, kad dažnai geriau nusiųsti SMS žinutę, nei skambinti? Čia panašiai, kaip ir darbo vietoje gauti elektroninio pašto laišką. Į jį galime atsakyti tuomet, kai baigėme kažkokį svarbų darbą ir nusprendėme skirti laiko laiškams peržiūrėti. O skambutis iš karto išmuša visas mintis ir lyg priverčia daryti tai, ko nori skambinantysis. Juk SMS žinutėje galime tiksliau ir aiškiau išdėstyti savo mintis (čia aišku galioja ne visiems). Be to, tos mintys išliks telefono atmintyje, todėl vėliau nekils ginčų dėl to, kas ką pasakė, o kas ne. Aišku, skambinti vistiek reikia, kai reikia kuo greičiau pranešti svarbią žinią, ar turime neatidėliotiną prašymą. Tačiau žinutėmis ir elektroniniais laiškais galime leisti žmogui atsakyti mums tuomet, kai jis pats tai daryti nori ir gali ir taip pagerbti jo laiką. Sutinku, kad SMS rašymas telefone ne pats patogiausias dalykas, tačiau tai galima išspręsti įsigijus mobilųjį patogesne klaviatūra ar tiesiog rašant žinutes kompiuteryje (tam yra specialių programų).

Jei prieš kelis mėnesius apie pasaulinę krizę kalbėdavo tik vienas kitas, šiandien jos padarinius jaučiame kiekvienas: planai pasikelti atlyginimus atsidėjo neribotam laikui, kol kas belieka džiaugtis, jei apskritai turime darbą, didesnių paskolų bankuose gauti jau praktiškai nebeįmanoma, kainos parduotuvėse gerokai padidėjo ir ko gero dar didės. Prie viso to “gėrio” prisideda ir valstybė: planuojamas lengvatinio 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio spaudai nuėmimas (sudėjus su krizė spauda dabar dėl to išgyvens sunkiausius metus), planuojamas autorinių atlyginimų panaikinimas dirbantiems (tai sąžininga darbuotojų atžvilgiu, tačiau šoką leidykloms padidins dvigubai), pajamų mokesčio didinimas, staigus apie 70 proc. važiavimo Vilniaus viešuoju transportu pabrangimas (“labai laiku”, turint omenyje globalujį atšilimą bei krizę: skatinkime vairuoti kuo daugiau žmonių, kad užteržtų orą ir užkimštų miestų gatves galutinai). Paskutinius tris dalykus paminėjau dėl to, kad apie juos kol kas mažai kur rašoma ir kalbama, be to visa tai susiję ir su manim.
Kadangi neigiamų nuomonių, straipsnių apie krizę šiuo metu apstu, pasistengsiu į visą šią situaciją pažvelgti teigiamai. Pradžiai tiesiog siūlau perskaityti porą straipsnių, kurių autorių mintims labai pritariu, po to pateiksiu ir savo išvadas krizės klausimu:
Pirma nuomonė: dienraščio “Klaipėda” žurnalistės Dovilės Jablonskaitės straipsnyje “Ačiū Dievui – krizė”. Čia autorė kalbina lektorių Tomą Girdzijauską apie krizės priežastis, jos neišvengiamus įveikimo būdus ir teigiamą požiūrį į visą tai.
Antra nuomonė: savaitraščio “Atgimimas” žurnalistės straipsnyje “Naujas kapitalizmas – žaliu veidu”, tai pat perspausdintame puslapyje www.ekoblogas.lt. Tai genealios mintys apie įdingą kapitalistinę ekonomiką, darančią didelę žalą mus supančiai aplinkai. Krizė, autorės nuomone, tai ženklas, kad dabar santvarką laikas keisti į kažką naujo, tinkančio šiems laikams ir “draugiškesnio” gamtai.
Pabaigai, publikuoju ir savo mintis apie teigiamą krizės įtaką mūsų tolimesniam gyvenimui:

Sustosime tik vartoti
Jau dabar galime pastebėti gerokai sumažėjusį vartojimo lygį. Žmonės neperka to, kas nebūtina, nesimaitina vien viešojo maitinimo įstaigose, atsisako įvairių nebūtinų pramogų. Nebevalgydami restoranuose, nepramogaudami, žmonės grįžta namo, į savo šeimas, be to išmoksta šviežią maistą pasigaminti patys, taip labiau rūpindamiesi savo sveikata. Kartu dingsta nereikalingi apsipirkinėjimai, mažėja vadinamoji masinė vartojimo kultūra. Dėl to mažėja konfliktų tose pačiose šeimose. Visi po truputį mokosi ne leisti pinigus, o taupyti. O juk būtent taip sukuriame naudą ir sau ir savo vaikams.

Išmoksime džiaugtis tuo, ką turime
Ta pati vartojimo kultūra prieš visas krizes buvo jau gerokai susukusi mums galvą. Išmokome aklai siekti kuo daugiau materialinių dalykų nepaisant to, ar mums to reikia iš tiesų, ar ne. Tas vadinamąsias vertybes pripratome kaupti be saiko, nebemokėdami džiaugtis tuo, ką jau turime. Krizė privertė susimąsti, pamatyti, kad ne tiek daug mums visko ir reikia. Kad tai, ką jau turime, taip pat yra didelė vertybė. Pradėjome vertinti ne tik materialius dalykus, bet ir kitus, kaip santykius, šeimą, darbą, kurį dirbame ir taip toliau. Kitaip sakant, pradėjome jausti saiką, o tai dar viena labai naudinga pamoka ateičiai.

Dideli smūgiai gali duoti didelius teigiamus pokyčius
Žiauru, tačiau būtent dideli smūgiai gyvenime išmoko labai daug naudingo, suteikia atsparumo, subrandina mus kaip smenybes, siekančias autentiškumo, žinanančias, ko patys norime iš gyvenimo. Jau kurį laiką įpratome gyventi nuolatiniame augime, o ši krizė išmokys reaguoti kitokioje, stresinėje situacijoje. Daugelis išsivaduos iš vadinamos saugumo zonos ir pradės siekti savo didžiųjų tikslų. Juk krizė – geriausias metas viską permąstyti ir pagaliau ryžtis daryti tai, ką seniai norėjosi, bet nebuvo laiko, pinigų, ar galiausiai noro.

Vengsime gyventi į skolą
Prieš metus ir daugiau buvome tiesiog skatinami bankų, prekybės centrų imti, vartoti prekes, paslaugas, būstus į skolą. Žmonės net nesusimąstydavo, kad sutikdami taip elgtis, jie pusei ar visam gyvenimui pasirašydavo sutikimą dirbti kažkam kitam, o ne sau. Dabar daugelis, paėmę paskolas, dėl to turi labai didelių problemų. Tikiu kad po krizės pagaliau atsikratysime ydingo įpročio nuolatinio gyvenimo į skolą. Linkiu žmonėms suprasti, kas yra aktyvai, kaip jais naudotis ir po truputį susikurti gerovę ne tik sau, bet ir savo vaikams, o ne pačioje gyvenimo pradžioje įšokti į milžiniškas skolas iki gyvos galvos.

Nebeteks uždarbio tie, kas uždirbdavo iš nieko
Žmonės visais laikais nemėgo spekuliantų, maklerių, kurie uždirbdavo pinigus nesukurdami jokios naudos. Tačiau visai neseniai viskas pasikeitė: spekuliantus įpratome vadinti verslininkais ir gerėtis jų pasiekimais (nekalbu apie verslininkus, kurie iš tiesų sukuria naudą ir produktą), o iš bandos jausmo valdomų naivuolių uždirbančiais makleriais tiesiog žavimės, leisdami jiems dar labiau “keltis” prieš kitus. Spekuliantai, kurie gyveno tik iš perpardavinėjimo ir mulkinimo, dabar išgyvena blogiausius laikus, o makleriai iš vis lieka be darbo. Manau, tai yra sąžininga. Gerai, kai uždirba tas, kas iš tiesų dirba, sukuria realią naudą kitiems. Be to, Lietuvoje dar visai neseniai turėjome kitą problemą: būsto ir statybų. Profesinę mokyklą arba net jos nebaigęs statybininkas uždirbdavo kelis kartus daugiau, nei visą gyvenimą besimokantis mokytojas, gydytojas ar kitos aukšto išsilavinimo reikalaujančios specialybės atstovas. Tuo pat metu verslininkai džiaugėsi milžiniška statybų verslo investicijų graža. Net ir prasti šios srities darbininkai leisdavo sau girtauti darbe, daryti broką, o statybų bendrovės už pirmąjį jaunų šeimų būstą prašydavo nežmoniškų sumų ir priversdavo pirkti net nepastatytus, prastos kokybės būstus. Pagaliau šis statybų bumas baigėsi, nekilnojamojo turto burbulas vis dėl to sprogo. Nesakau, kad yra gerai, kad sustojo tūkstančiai statybų, kad darbą prarado tūkstančiai darbuotojų. Tikiuosi, kad geri, sąžiningi šios srities darbuotojai ir toliau uždirbs pagal savo gabumus ir nebus priversti bėgti į užsienį. Tačiau taip pat tikiuosi, kad krizė ir statybų bumo pabaiga sureguliuos nekilnojamojo turto kainas rinkoje. Ir šią tiesiog būtiną geros kokybės prekę daugelis galės įsigyti už protingą kainą.

Išmoksime vertinti gamtą
Apie globalinį atšilimą, ekologijos problemas kalbame jau seniai. Deja, net ir tokie dideli veiksmai, kaip pavojingų medžiagų atmosferoje sumažinimas, duoda nepakankamai rezultatų. Jei norime išgelbėti aplinką, kurioje gyvename, sprendimus turime priimti tuojau pat. Tol, kol galvosime tik apie save, to padaryti tikrai nepavyks. Manau, krizė čia taip pat gali pasitarnauti. Taupydami, galime paspartinti alternatyvaus kuro naudojimą transporte, o brangstant šildymui ir elektros kainoms surasti galimybių naudoti energiją iš atsinaujančių šaltinių (vėjo, vandens, giluminės šilumos, saulės ir taip toliau). Juk gyvendami ekologiškai ne tik sutaupysime, bet ir patys geriau jausimės.

Šiame įrašė paskelbsiu savo požiūrį į apie materialias vertybes. Gal kam jis pasirodys kvailas, banalus, o gal kas ir kaip tik susimąstys. Neturiu tikslo pakeisti pasaulio, ar išdalinti viso savo turto. Tiesiog galbūt šis požiūris kam taip pat pasirodys priimtinas.
Ar mums reikalingos materialios vertybės? Taip, jos palengvina gyvenimą, jį paįvairina. Tačiau, mano nuomone, jomis nereiktų įsijausti ir tuo labiau laikyti gyvenimo tikslu. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Pavyzdžiui, kas yra gražu? Jei tai rūbas, ar aksesuaras, malonu, kai jis gražus. Kita vertus, jei su juo žmogus nesijaučia patogiai (kitaip sakant aukoja save dėl grožio), tuomet tai jau ne gražu, o kvaila. Kitas pavyzdys. Pavyzdžiui, tai kažkokia nedidelė daili vazelė sekcijoje. Jei į ją malonu žiūrėti, ji jauki, tuomet ir nauda aiški. Tačiau jei nervuojamės kaskart nuo jos valydami dulkes, ar pastatėme ją ten, kur ji trukdo praeiti, tai jau kvaila.
Yra dar viena daiktų rūšis. Tai praktiški, naudingi, gražūs daiktai, kurių deja mes jau ilgą laiką nebenaudojame. Vėlgi jie tampa visiškai beprasmiški ir sukelia tik rūpesčių: tokioms gėrybėms reikia skirti vietos, jas tvarkyti. Turiu įdomų pasiūlymą, ką su jomis daryti. Jei negalime prisiversti tokių daiktų atsikratyti, tiesiog paskolinkime ar atiduokime juos tiems, kas tikrai naudos. Už šią idėją esu dėkingas savo draugui Lavonui. Jis visada mane nustebindavo: “reikia gitaros – imk, naudokis, vistiek jos nebenaudoju”. Ir taip su daug kuo. O tai juk labai gera mintis. Kam kaupti daiktus, kurių nenaudoji. Juk galima juos tiesiog perleisti (neparduoti, nepakeisti) kam nors kitam. Gal kas nors kitas mums irgi perleis tai, ko mums reikia. Be to, ir jausmas kažkam duoti juk toks malonus (gal aišku ir ne kiekvienam). Kvepia socializmu? Bet idėja juk tokia graži. Taip elgdamiesi, visi visko turėtume daugmaž tiek, kiek mums realiai reikia (nei daugiau nei mažiau), visi drąsiai dalintusi, be to niekas neturėtų prasmės pūstis dėl to, kad turi kažko daugiau. Juk tai taip tuščia.
O manantiems, kad visko kaupimas yra gėris, siūlau klausimą pamąstymui. Įsivaizduokite, kad galite gauti bet ką nemokamai, bet tik su ta sąlygą, kad tai tikrai aktyviai naudosite. Ar taip jau daug tu “gėrybių” reikės?

Pastebėjau, kad kai kas nors pasako pokštą, ar ką nors juokingai padaro, nebūtina pulti juoktis. Užtenka pasakyti: “juokinga”.