Vakar buvau įstaigoje, kur daug vaikų. O aš toks pliktelėjęs (savo noru), su akiniais (jų man reikia vairuojant), juodu paltu. Staiga vienas neūžauga parodo į mane pirštu ir per visą pastatą šukteli: “Ooo, Valinskas!!”. Gimdytojai dar bandė sudrausminti savo atžalą sakydami kažką panašaus į: “taip negražu”, ar “tai ne Valinskas”, bet jau buvo vėlu. Visų aplink esančių dėmesys buvo atkreiptas į mane. Pasijutau kaip toje H.K.Anderseno pasakoje: “išrišo!”. O ką aš? Nusišypsojau ir nuėjau. Juk visai smagu, kad nuo dainorėlio (kolegos kartais pajuokaudami mane pavadina Kučinsku) pakilau iki politiko.

Šian labai stebėjau vaizdą iš savo akių ir supratau, kad jis labai panašus į tą, kur žaidimuose būna, pirmojo asmens šaudyklėse. Ypač tada, kai ginklą į ranką pasiėmi ar benzopjūklą (kaip “Doom”e). Įdomu, jei galima būtų persijungti į trečiojo asmens regėjimą. Sako žmonės, kad galima. Kai miršti.

Vakar grįždamas namo nusukau vienu posūkiu ankščiau, po to dar nusukau ir taip beveik pusvalandį važinėjausi kiemais. Pasirodo labai įdomus užsiėmimas po automobiliais užgrūstus keliukų labirintais sukinėtis. Nuo namų kiemais galiu nuvažiuoti maždaug kilometrą, be to, galiu privažiuoti prie Neries.