Na vat, įveikiau žaidimą “Chronicles of Riddick”, tiksliau iš karto dvi šio žaidimo dalis: “Escape From Butcher Bay” (senesnis, išleistas 2004 metais) ir “Assault on Dark Arena” (šių metų). Pastarojoje versijoje yra iš karto du žaidimai: naujasis ir atnaujintas senasis. Nesigilinsiu čia į šio žaidimo istoriją, o ir filmas man pasirodė ganėtinai nuobodus, tačiau abu žaidimai gerokai įtraukė.

Kovos, judėsiai
Pagrindinis herojus Ridikas (ne, jis ne daržovė) kietas raumeningas vyrukas, puikiai matantis šviesoje. Tiesa, kad nematytų per gerai, jis nuolatos dėvi tamsius akinius. Juos Q mygtuku galima užsidėti ir nusiimti kai reikia (beje pirmojoje dalyje tokį matymą Ridikas gauna ne iš karto). Tai trimatė šaudyklė, kuriame suderintas tiek pašaudymas, tiek sėlinimas, tiek šiokie tokie galvosūkiai. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje pradžioje neturime jokių ginklų, po to gauname peilius, po to šoko ginklus ir tik po to normalius, šaudančius kulkomis. Bet nuo to žaidimas tik įdomesnis. Be to, Ridikas juda ne tik plokštumoje, bet ir dažnokai laipioja kopėčiomis, landžioja ventiliacijos angomis. Galiausiai žaidime galima pavaldyti ir kitą techniką (neišduosiu kokią, kad būtų įdomu tiems skaitytojams, kurie dar žais šiuos žaidimus).

Pirmoji dalis “Escape From Butcher Bay”: kalėjimas

Galvosūkiai
Na tikrų galvosūkių žaidime nėra. Tačiau kaip ir minėjau tai nėra buka šaudyklė. Abejose dalyse praktiškai kiekviename lygyje turime tam tikrą tikslą, kurį pasiekti turime susirinkę ir panaudoję įvairius daiktus. Pirmojoje dalyje patiko net dvi žaidimo vietos, kai reikia pabėgti iš kalėjimų. Ir ne kažkaip banaliai: reikia bendrauti su kitais kaliniais, kai ką pašalinti, rasti visokius daiktus, atlikti įvairias užduotis. Šie dalykai įtraukia.

Antroji “Assault on Dark Arena”: atvirame kosmose ne savo kojomis

Grafika
Abejose žaidimo dalyje veiksmas vyksta kosmose, įvairiose bazėse. Nepaisant to, veiksmas tikrai nevyksta vien tuneliuose: yra ir gana didelių erdvių, judėjimo ne tik į priekį, bet ir į viršų, į apačią. Kokybiškiausiai ko gero atrodo pats Ridikas (kuriam išvaizdą paskolino aktorius Vinas Dyzelis), tačiau ir visi kiti herojai išraiškingi ir įdomūs. Aišku, išskyrus standartinius vienodai apsirengusius karius bei robotus.

Išvada
Gal nustebinsiu, tačiau nesu smurto megėjas, dėl to trimatės šaudyklės iš esmės man nepatinka. Tačiau taip jau gaunasi kad vistiek jas kartas nuo karto pažaidžiu, nes praktiškai tik jose galima pamatyti gražiausius kompiuterinės grafikos pasiekimus, patirti šiek adrenalino. O “Ridiko chronikos” man visai patiko dėl savo gana universalaus žaidimo stiliaus: reikia ir pašaudyti ir paklaidžioti ir pabendrauti ir grafika pasigrožėti :) Taip, tai fantastika, tačiau visai smagi.

Kelis kartus praėjęs “Tomb Raider Underworld” kurį laiką nieko nežaidžiau, nes tiesiog neradau ko. Ieškojau kažko tokio, kur vėl galima būtų tyrinėti naujas vietoves ir grožėtis vaizdais. Kai daugiau paskaičiau apie naująjį “Mirror’s Edge”, supratau – šį žaidimą tikrai žaisiu. Tai ko gero pirmasis žaidimas, kuriame panaudotos vadinamojo “parkūro” idėjos. Ir štai, pagaliau gamintoja išleido versiją, skirtą asmeniniam kompiuteriui. Nieko nelaukęs gavau ją, įsidiegiau ir vakar baigiau žaisti, todėl noriu pasidalinti įspūdžiais:

Istorija
Šiame žaidime valdome merginą vardu Faith. Ji – “Bėgančiųjų” judėjimo, kuris nukreiptas prieš mieste įsisiautėjusią valdžią, narė. Miesto valdžia tam, kad galėtų viską valdyti, visiškai apribojo gyventojų teises, komunikacijas. “Bėgantieji”, naudodamiesi namų stogais, ventiliacijomis, vamzdžiais ir viskuo kitu, kas pasitaiko kelyje, perneša slaptas žinutes tarp judėjimo narių. Visą kitą sužinosime žaisdami.

Grafika

Žaidime panaudotas naujas “Unreal Engine 3″ grafikos variklis. Tai daug ką pasako ir tikrai nenuvylia. Grafika, mano nuomone, tiesiog pasakiška. Praktiškai visuomet ji labai šviesi, spalvinga, bėgant, šokant, matome įvairiausius gana tikroviškus efektus. Be to, žaidimas gali veikti su “Nvidia Physx” technologija, kuri atsakinga už fizikinius skaičiavimus. Ją įjungę, žaidime matysime dar daugiau judėsio, įvairiausių efektų. Pavyzdžiui, vėliavos, pakabintos ant pastatų, plėvėsuos labai tikroviškai, stiklai suduš į tūkstančius miniatiūrinių dalių, kurių kiekviena gana tikroviškai išsimėtys aplinkoje ir taip toliau.

Muzika, garsai
Muzika – stiprioji žaidimo dalis. Beje, kartu su grafika, ji kartais net primena senąjį gerąjį “Unreal” žaidimą. Na nėra čia ką pasakoti, tai tiesiog reikia išgristi.
Patys žaidimo garsai man pasirodė pakankamai tikroviški, neįkyrus. Kažkokių revoliucijų čia nepastebėjau, bet viskas puiku.

Judėjimas

Šio žaidimo judėjimo idėja dalinai revoliucinė, judėsių čia labai daug. Faith gali šokinėti per labai ilgas bedugnes, nuo didelių aukščių, bėgti per sienas, slįsti, laipioti per vamzdžius, skersinius. Nors judėjimo sistema iš esmės naujoviška, man ji dalinai priminė tą pačią “Tomb Raider” seriją. Aišku, “Mirror’s Edge” naujoviškesnis, veiksmas vyksta visiškai kitokioje aplinkoje. Be to, vaizdas čia matomas iš pirmojo asmens. O realumo gerokai prideda tai, kad žvalgydamiesi matome savo rankas, kojas. Tai ne naujovė, tačiau kiek aš mačiau, atlikta ko gero tikroviškiausiai.

Kovos

Na taip, veiksmo žaidimuose vis dar neišvengiame kovų. Tačiau čia jos kitokios. Faith neturi jokio ginklo. Priešus ji gali tiesiog nukenksminti rankomis, kojomis, atimti ginklą ar tiesiog nuo jų pabėgti. Beje, atėmus pistoletą ar automatą pasijuntame kaip standartinėje šaudyklėje. Tik šoviniai pasibaigia labai greitai. Jei vėl norime šaudyti, tenka vėl ieškoti ginklo. Be to, su juo ilgai vaikščioti nenaudinga, nes tuomet Faith gerokai lėtesnė, negali atlikti daugelio judėsių.

Vietovės

Turbūt 90 procentų žaidimo vyksta ant dangoraižių stogų arba bėgant pačiuose dangoraižiuose. Na tiesa vaizdas šiek tiek skiriasi priklausomai nuo paros laiko. Tačiau tenka pabėgioti ir ant žemės, palandžioti įvairiais tuneliais, ventiliacijos angomis ir lifto šachtomis. O turbūt labiausiai sudomino lygis metro, kai bėgti nuo persekiotojų tenka užšokus ant traukinio stogo. Taigi nors žaidimo aplinka visuomet gana panaši, žaisdami vis pamatome kažką naujo.

Išvados
Žaisdamas šį žaidimą pasijutau labai gerai, nes didelis žaidimo tempas tiesiog atitiko mane. Jis gerokai didesnis, nei “Tomb Raider”. Nors sudėtingų galvosūkių čia nerasime, kartais sustoti ir gerokai pagalvoti, kaip užlipti į kokią vietą, tenka. Žaidžiau tik pagrindinę žaidimo liniją, reikės pabandyti ir papildomas. Be to, žaidimą galima pereiti visiškai nenaudojant ginklų, renkant slaptus daiktus (vėlgi panašumas su “Tomb Raider”). Taigi, veikti dar yra ką. Žaidimo trūkumas, mano nuomone, galėtų būti nebent gana didelis lygių monotoniškumas. Na ir vėlgi. Šis žaidimas galėtų būti įdomus ir be smurto.

Nuotraukoje: Šyvos statula Tailande. Po ja – atvirkščia jo žmonos Kali statula (nuotraukoje nesimato).
Na vat, prieš kelias dienas įveikiau “Tomb Raider Underworld”. Jau rašiau savo pirmuosius įspūdžius, pažaidęs šio žaidimo demo versiją, todėl į smulkmenas šį kartą nesileisiu. Ar žaidimas įdomus? Nors aš negaliu vertinti objektyviai, tačiau drąsiai tariu: taip!! Visi prieš tai aprašyti judėjimo privalumai leidžia Larai judėti dar įvairiau, įdomiau ir dinamiškiau, kelionės tokios pat įdomios. Galvosūkių daug, tačiau ne daugiau, nei “Tomb Raider Anniversary”. Žaidime, kaip ir “Tomb Raider Legend”, sutiksime buvusią vaikystės draugę Amandą, tapusią prieše, bei blogietę Natlą :)
“Tomb Raider Underworld” labai maloniai nustebino grafika. Kartais vaizdas tampa toks realus, kad akimirką sudvejoji, ar čia realus vaizdas, ar kompiuterinis. Čia jau aišku reikia dėkoti visagaliui “DirectX 10″. Dėl to paties šį žaidimą rekomenduoju ir išrankiesiems “Crysis” ir panašių žaidimų mėgėjams. Vanduo ir šešėliai čia ne ką prastesni, nei “Crysis”, gal net tikroviškesni. Tiesa, pagyręs “DirectX 10″, galiu paminėti ir pastebėtą šios technologijos trūkumą. Dinaminiai šešėliai suteikia didelį realumo pojūtį, tačiau jie dar labai netobuli: lūžinėja, raibuliuoja. Kartais atrodo, kad geriau jų išvis nebūtų ir negadingtų vaizdo. Tai ypač aktualu, jei žaidžiame ne maksimaliais žaidimo grafikos nustatymais.
Pagrindinis šio žaidimo akcentas – povandeninis pasaulis. Jis atrodo labai gražiai. Gerai, kad tuo viskas neapsiriboja. Kelionės po Tailandą, Meksiką taip pat labai malonios. Šį žaidimą tikrai žaisiu dar kartą (gal ir ne vieną). Visų pirmą dėl to, kad pirmą kartą jį praeidinėjau prabėgomis, specialiai neieškodamas visų slaptų daiktų. Antra dėl to, kad dar labiau įsigilinti į žaidimo subtilybes ir dar kartą patirti visus nuotykius, tik šį kartą neskubant.
Jaučiu skaitovas dabar galvoja: “kada gi jis parašys ką nors blogo apie šį žaidimą”. Taip, yra vienas trūkumas: jau minėjau, kad kovų šiame žaidime galėtų ir nebūti. O “Underworld”, ypač paskutiniuose lygiuose, ypač daug visokių monstrų. Nors juos nugalabyti nėra sudėtinga ir kartais net visai smagu, tačiau man žaidimas labiau patinkų be jų. Nes tai tiesiog banalu.
Beje, vienas kolega komentaruose prašė įdėti realių žaidimo Screenshot’ų, o ne Photoshop’u prigražintų. Tai galiu pasakyti, kad čia ir yra realūs žaidimo vaizdai. Realus vaizdai man pasirodė net gražesni už “atrenderintus” žaidimo viršelio ir reklaminius šio žaidimo vaizdus. Prašau, pažiūrėkite patys.

Ačiū broliui Nnemo, kuris “Xbox” konsolėje parodė naujojo žaidimo “Tomb Raider Underworld” demo versiją. Ne paslaptis, kad paskutiniu metu tai laukiamiausias žaidimas. Beje, grįžęs namo sužinojau, kad jau pasirodė ir asmeniniam kompiuteriui skirta demo versija (oficialiai – spalio 31 dieną. priminsiu, kad pilna versija pasirodys lapkričio 21). Aišku, kuo greičiau ją parsisiunčiau, išbandžiau ir čia pat pateiksiu savo įspūdžius:

Grafika
Šios demo versijos veiksmas prasideda atviroje vietovėje: kateryje, jūroje, tarp uolų. Todėl atsinaujinusią grafiką įvertinti labai paprasta. Iš karto į akis krenta vandens atvaizdavimas: jis atrodo tikroviškai, banguoja, panašiai, kaip “Crysis”. Dar didesnis progresas matomas panėrus. Šiek tiek paplaukę iš vandens patenkame į pakrantę: gamta čia spalvinga. Ryškiai danguje šviečiančios saulės spinduliai veržiasi pro visas pastatų ir kolonų angas. Kita vertus, vaizdas tikrai nėra perkrautas detalėmis ar per daug prispalvintas. Kaip ir ankščiau, patekę į požemius ir pastatus, matome preciziškas, tikroviškai atrodančias kolonas, statulas, sienas ir kitas detales.

Herojės valdymas
Supaprastėjęs valdymas – svarbiausias dalykas, dėl kurio aš tik po dešimties “Tomb Raider” gyvavimo metų rimtai susidomėjau šia žaidimų serija. “Tomb Raider Underworld” jau trečias šios serijos žaidimas, kuriame nebereikės atšokti nuo krašto, kad galėtume išsibegėti, laikyti mygtuko kur nors lipant, ar suspaudyti sudėtingą kombinaciją, kad galėtumėme padaryti salto. Šiame žaidime valdymas paprastas, dinamiškas ir intuityvus: perprasti Laros judesius lengva, o tada belieka grožėtis, kaip ji tarsi mikliai užlipa į aukščiausias viršunes. Bet nereikia apsigauti: ne visur užlipti bus paprasta. Tam kartais reikės gerokai panagrinėti aplinką.

Judesiai
Beveik kiekvienoje naujoje “Tomb Raider” versijoje randame ir naujų judesių. Kai kurie pritampa ir migruoja į vėlesnius žaidimus, kiti dingsta. Šioje “Tomb Raider” serijoje jų iš ties daug. Pavyzdžiui: dabar galime lipti į kalnus ne tik tam skirtomis atbrailomis, bet ir akmenimis. Be to, atbrailomis slinkdami rankomis ir pašokę, galime ant jos užsilipti. Dar: dabar galėsime ne tik suptis ant karčių ir siaurų lentų, bet ir užlipti, eiti per jas. Dar vienas naujas veiksmas – galimybė atsispirti nuo sienos. Taigi, jei rasime dvi arti viena priešais kitą esančias sienas, atsipirdami nuo vienos prie kitos galime užlipti labai aukštai.

Herojė
Esu “Tomb Raider” žaidimo, o ne Laros Kroft gerbėjas. Ji man netrukdo, tačiau “Tomb Raider” žaisčiau ir tada, jei herojus būtų vyras, ar kita moteris. Todėl jos išvaizdos nevertinsiu. Atrodo ir juda ji gana tikroviškai, išskyrus kai kuriuos judėsius. Pavyzdžiui, kai ji eina per siauras lentas. Dar viena naujovė – žaidžiant nuo laipiojimo, šokinėjimo jos kūnas išsitepa, drabužiai gerokai susipurvina. Todėl kelionėse ištisai podiumų gražuolės nematysime. Dar vienas įdomus dalykas – Lara nebėra bejausmė. Tai yra, kai stovime ant siauro rąsto virš bedugnės, jos veidas susikaupęs, šiek tiek išsigandęs. Tai stebėti įdomu. Kai Lara bėga pro augalus, ji skinasi kelią rankomis. Logiška.

Kovos
Mano nuomone, kovos “Tomb Raider” žaidime visiškai nereikalingos. Nors jei gerbėjams jų reikia: tebūnie. Demo versijoje tenka pamatyti tik tigrus. Kaip ir seniau, juos galima šaudyti tiesiog šokinėjant ir laikant kairįjį pelės klavišą: paprasta. Rodos, žaidime atsisakyta “Anniversary” buvusios sulėtinimo galimybės. Įdomu, kad šaudydama į priešininkus Lara labai mikliai šokinėja per kliūtis: akmenis, nedideles pertvaras. Yra viena maloni naujovė: dabar Lara gali šaudyti kabėdama ant sienos, lipdama į kalną, ar stovėdama ant siauros lentos. Tai ypač naudinga kovojant prieš paukščius, vorus, ir kitus nedidelius priešus.

Išvados
Ši demo versija mano lūkesčius pateisino su kaupu. Žaidimą tikrai žaisiu! Kol kas teko pamatyti tik Tailando lygį, nekantrauju ištyrinėti ir kitas vietoves. Neilgai beliko laukti – 12 dienų. Teks neribotam laikui apleisti kol kas mane taip ir neužkabinusį “Far Cry 2″. Bet apie tai – vėliau.

Na vat, per ilgąjį savaitgalį praėjau ir antrąją šio žaidimo dalį – “Crysis Warhead”. Pratęsimu jo kaip ir nepavadinsi. Veiksmas vyksta tuo pačiu metu, tik su kitu herojumi, pravarde “Psichas”.
Ar žaidimas geresnis? Taip! Šioje dalyje sėlinti ir slėptis reikia kur kas mažiau. Žymiai daugiau kovos vyksta tiesiog bėgant ir šaudant visus iš eilės. Taigi “Crysis Warhead” yra gerokai dinamiškesnis. Viskam malonų prieskonį prideda “Psicho” samojingumas ir tvirtumas. Perspėju: žaidime išties daug necenzūrinių žodžių. Dar vienas dalykas – žaidimas nors ir turi aiškių grafikos patobulinimų, bet veikia gerokai sparčiau.
Žaidimas turi tą patį minusą – jis dar trumpesnis už pirmąją “Crysis” dalį. Ką gi, beliko išbandyti naujausią šių kūrėjų naujieną – “Far Cry 2″ (naujojo “Tomb Raider” belaukiant :).