Istorija: (ne) mano gitaros

Gyvenime turėjau tik vieną savo gitarą: perdarytą iš rusiškos septyniastygės, ant tilto užkištais degtukais, kad stygos nebarškėtų. Deja, vieną kartą pas mane buvę draugai Vitalis ir Igoris įsisiautėję ją numetė ir sulaužė. Kita vertus, grojo ji labai prastai, neturėjo pusės stygų, o ir suderinti jų nemokėjau. Kai išmokau penkis akordus – pasiskolinau akustinę gitarą iš draugo Vovkos. Su juo ir Igoriu tuo metu buvome grupę sukūrę. Tą gitarą visur nešiojausi su savimi, sukūriau daug nieko vertų dainų, ja uždarbiaudavau grodamas gatvėse. Vėliau pasiskolinau kitą akustinę gitarą iš kaimyno Justo, su kuria dar jo tėvas grojo. Ja įrašytų gabalų galima paklausyti ir www.tykiai.lt. Ši gitara iki šiol veikia, perleidau ją saugoti broliui. Gerokai vėliau Čeburas iš Diktatūros man paskolino elektrinę gitarą. Deja, gal po pusmečio jam jos prireikė – teko atiduoti. Nieko, neužilgo draugas Leonas iš JAV man atsiuntė “Ibanez” gitarą. Ši buvo su mandru “Floyd Rose” efektu, kurio beveik nenaudodavau. Užtat koks malonumas buvo šiai gitarai keisti stygas! Kartu gavau paprastą, bet neblogų efektų turintį sintezatorių (gitaros priedą) “Zoom 505″. Šiai gitarai net buvau dėklą, stovą ir diržą nupirkęs. Tiesa, kai Leonas grįžo į Lietuvą, nusprendė ją parduoti. Taip su visais priedais ją ir atidaviau (vistiek jų man nebereikėjo). Galiausiai, gal prieš metus, pasiskolinau gitarą iš Vaido, su kuriuo grojome. Kartu su netikros odos dėklu, ant kurio puikuojasi kažkurio “Death Comes” lipdukas, su neveikiančiu užtrauktuku (dėklą reikia suraišioti tokia virve, kad gitara neiškristų). Kartu su analoginiu dviejų efektų pedalu. Pati gitara skamba labai grubiai, bet kartu ir įdomiai. Reguliatoriai veikia prastai arba visai neveikia, ant jų užvyniotas laidas įžeminimui. Iki šiol ją repeticijose panaudoju.
Tai tiek. Kai pasiskolinsiu dar kokią gitarą (o gal net įsigysiu) – parašysiu. Beje, gal kas turi nereikalingą bosinę gitarą?

Žaidimo „Montezuma’s Revenge“ lygių planai

Maždaug 1989 metais, Lazdynų kinoteatre įrengtoje „Atari“ kompiuterinėje žaisdavau tokį žaidimą:

Tai 1984 metais išleistas „Montezuma’s Revenge“. Herojus, kurį valdome – mažaūgis žmogelis, kažkuo panašus į žymųjį Indiana Jones. Kiekvienas lygis yra savotiškas labirintas piramidėje. Į ją patenkame iš viršaus, tikslas – išeiti iš labirinto patekti į „Aukso kambarį“ (bent taip mes jį vaikystėje vadindavome). Po to seka kitas lygis. Kelyje trukdo įvairūs priešai, pranykstančios grindys, grandinės, užrakintos durys ir kitos nesąmonės. Be to, žemiausi piramidės kambariai yra neapšviesti. Kuo aukštesnis lygis, tuo daugiau neapšviestų piramidės aukštų. Tamsos problema dingsta suradus šviestuvą.
Taigi, prisiminęs tuos laikus, atsisiunčiau šį žaidimą ir jam skirtą emuliatorių ir puoliau į prisiminimus. Žaisdamas pastebėjau, kad būtų daugiau paprasčiau ir įdomiau, jei turėčiau išsamius žaidimo lygių planus. Jų internete neradau, todėl kilo mintis pasidaryti pačiam:

Gražu? Tai tik nedidelė dalis vieno iš devynių šio žaidimo lygių. Spalvomis pažymėta, kur galima praeiti, o kur ne. Taip pat pažymėta, nuo kurio piramidės aukšto dingsta apšvietimas ir kur sudėti šviestuvai. Užrašai angliški, kad ir užklydę angliakalbiai suprastų. Štai išsamūs visų devynių „Montezuma’s Revenge“ lygių planai „.xls“ („Excel“) formatu:
1 lygis (level 1)
2 lygis (level 2)
3 lygis (level 3)
4 lygis (level 4)
5 lygis (level 5)
6 lygis (level 6)
7 lygis (level 7)
8 lygis (level 8)
9 lygis (level 9)
Tai tiek. Neklauskite, kiek šiam „darbui“ sugaišau laiko…

„Gyvas“

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Sukurta „iPad 2“, programa „GarageBand“. Visi virtualūs instrumentai įgroti gyvai.

DN 2011 05 22

Jei norite šį kūrinį atsisiųsti kaip MP3 failą – spauskite čia

Dviračio “Strida” išbandymas

Jei ieškote dviračio važinėtis mieste, siūlau pasidomėti “Strida”.  Tokį dviratį buvau pasiskolinęs kelioms dienoms. Taigi, papasakosiu, kuo ypatinga ši transporto priemonė ir ką atradau ją bandydamas.

“Strida” (tariama “Straida”, bet galima vadinti ir Strida arba Trida :) – tai mažas, lengvas, paprastai sudedamas miesto dviratis. “Stridą” sukūrė britų inžinierius ir dizaineris Mark Sanders, jis parduodamas nuo 1987 metų. Iš pradžių šie dviračiai buvo gaminami Didžiojoje Britanijoje, vėliau – JAV. Galiausiai gamyba buvo perkelta į Taivanį, kur jie gaminami iki šiol.

Standartine “Strida” gali patogiai važiuoti 145-193 cm ūgio žmogus, sveriantis iki 100 kilogramų. Pats dviratis sveria vos 10 kg. Sudėjus, jį galima patogiai transportuoti abiem ratais atrėmus į žemę. Jei norime pastatyti dviratį, pavyzdžiui, į kampą, jo ratus galime užfiksuoti, užspaudę stabdžių rankenėles ant vairo esančiomis virvutėmis. Į automobilio bagažinę galima sutalpinti net kelis tokius dviračius. “Strida”  turi diskinius stabdžius, vietoje įprastos grandinės, ant žvaigždučių uždėtas guminis dantytasis diržas. “Strida” yra ko gero lengviausiai sudedamas dviratis. Tuo galime įsitikinti pažiūrėję šį filmuką:

Kokios būna “Stridos”

Mano bandytas modelis vadinasi “Strida LT” (toks, kaip viršutinėje nuotraukoje). Jis sveria 9,6 kilogramo, turi 16 colių ratlankius ir pasiekia 19 kilometrų per valandą greitį. Nuo pagrindinio “Strida 5″” modelio jis skiriasi kitokiais ratų stipinais ir truputį mažesniu svoriu. Norintiems daugiau komforto, turėtų patikti “Strida SX”. Jis turi didesnius 18 colių ratai ir pasiekia didesnį, 24 kilometrų per valandą greitį. Dar ekstremalesnis modelis – STRIDA MAS. Jis ne tik gali važiuoti 25 kilometrų per valandą greičiu, bet ir turi dvi vidines pavaras. Deja, šis dviratis labai brangus, o pavaras turi ir pigesnis “STRIDA SD”. Vaikams skirtas “Strida Mini” turi vos 14 colių ratlankius ir sveria 9 kilogramus. Juo gali važiuoti 140-160 centimetrų ūgio, net iki 80 kilogramų sveriantys vaikai. Yra ir labai egzotiškų modelių. Pavyzdžiui, “Strida Glow in The Dark”. Šio dviračio rėmas tamsoje šviečia. Jis skirtas gąsdinti žmones naktimis :)

Kiek kainuoja “Strida”, kur ją įsigyti

Lietuvoje yra vienintelis oficialus “Strida” dviračių distributorius – tai kompanija ERP. Jos interneto svetainėje jokių dviračių nerasite. Tačiau susidomėję, galite drąsiai kreiptis į juos šiais kontaktais. “Stridas” mielai aprodys (pats tuo įsitikinau) ir parduos. Mano bandytasis “Strida LT” ERP kainuoja 1400 litų. Vaikiška “Strida Mini” – 1650 Lt. Tamsoje šviečianti “Glow in The Dark” – 1800 Lt. Taip, kainos išties nemažos. Tačiau pigiau “Stridų” man nepavyko rasti net užsienyje. Tiesa, per skelbimus Lietuvoje galima įsigyti maždaug dvigubai pigesnių “Stridų” kopijų iš Kinijos. Žinoma, tuomet jokių garantijų dėl patvarumo ir patikimumo, neturėsime.

O dabar papasakosiu, kaip gi man sekėsi bandyti šį dviratį:

1 išbandymas (~10 min. ) - “Stridos” atsivežimas

Pirmasis išbandymas buvo labai keistas. “Stridą” gavau su nepripūstomis padangomis, todėl teko ją persivesti per Baltąjį tiltą pėsčiomis. Sudėtas dviratis tvarkingai dviem ratais remiasi į žemę, todėl tereikėjo jį truputį pakelti ir stumti kaip kokį vežimėlį. Tai gana patogu. Tiesa, į kelionės pabaigą ranka vis dėl to truputį pavargo. Todėl taip vestis “Stridos” kelis kilometrus nenorėčiau. Štai ką dar pastebėjau: net sudėta “Strida” susilaukia labai daug dėmesio, aplinkinių žvilgsnių.

2 išbandymas (~10 min. ) – važiavimas nuo darbo iki automobilio

Užlipęs pirmą kartą ant dviračio iš karto supratau, kad važiuojant lėtai, jo vairas yra labai jautrus . Be to, reikia stebėti ir apvažiuoti didesnes duobes ant grindinio. Dėl mažų ratų dviratis užvažiuoja tik ant nedidelių bortų. Užtat, kol išėjau iš darbo, gal trys bendradarbiai klausė, kas čia per dviratis, prašė pademonstruoti, kaip jis susideda. Žodžiu, norintiems išsiskirti ir atkreipti dėmesį, šis dviratis – pats tas.

3 išbandymas ( ~30 min.) – pasivažinėjimas prie namų

Nuo Valakupių tilto Žirmūnų gatve važiavau iki Šilo tilto. Gale šio maršruto yra gana didelė nuokalnė, į kurią pabandymui įvažiavau. Įsitikinau, kad įvažiuoti į įkalnę su “Strida” įmanoma, tačiau, žinoma, sunkiau nei įprastu bėginiu. Lekiant nuo kalno, diskiniai stabdžiai labai efektyviai stabdė dviratį. Apvažiuodamas žmones, lėtindavau greitį, o tuomet gerokai pablogėdavo valdomumas. Tačiau važiuojant greitai, vairas pradėdavo klausyti. Net sakyčiau, kad šis dviratis tiesiog sukurtas važiuoti didžiausiu greičiu. Dėl mažų ratų, važiuojant sutrupėjusiomis plytelėmis, reikėjo nuolatos stebėti kelią ir koreguoti važiavimo trajektoriją vairu. Atgal grįžau paupyje įrengtu asfaltuotu dviračių taku. Juo važiuoti labai malonu, tačiau aplenkdamas juo einančius žmones, pasigedau skambučio ant vairo (jį galima užsisakyti papildomai). Užtat labai patiko, kad dėl mažo svorio lygioje vietoje dviratį labai lengva ir malonu minti. Lipdamas į penktą aukštą (lifto laiptinėje nėra), atradau patogų “Stridos” nešimo būdą:

Lipdamas laiptais atradau tokį gana patogų "Stridos" nešimo būdą

4 išbandymas ( ~10 min.) – rytinis pasivažinėjimas aplink darbą

Šį kartą, ištraukęs dviratį iš automobilio, jį sudėjau labai greitai. Važiuoti “Strida” buvo patogu, tačiau vis reikėjo ieškoti nedidelio borto, kuriuo galima užvažiuoti ant šaligatvio.  Dar kartą įsitikinau, kad šiuo dviračiu reikia važiuoti greitai. Dviratį sulanksčiau ir atsivežęs pasistačiau prie darbo stalo. Vietos jis užima tikrai nedaug:

5 išbandymas ( ~15 min.) – pasivažinėjimas dviese

Atvažiavau pas brolį, o jis, kaip tyčia, tik ką naują kalnų dviratį nusipirko. Tai išvažiavome kartu pasivažinėti. Buvo įdomu “Stridą” palyginti su įprastu dviračiu. Kaip nekeista, iš vietos “Strida” “rauna” geriau, nei didelis. Žinoma, įprastas dviratis pasiekia didesnį greitį ir tuomet nereikia sukti pedalų kaip išprotėjus (juk yra pavaros). Be to, “Stridai” reikėjo apvažiuoti kiekvieną didesnę duobę, su kuria didysis dviratis lengvai susidorojo. Dar pastebėjau, kad nors “Strida” ir “gaudo” kelio nelygumus, patogi sėdynė juos puikiai amortizuoja. O brolis pamatė, kad ant “Stridos” sėdžiu patogiai, visiškai tiesia nugara. Norėdamas galėjau net truputį atsilošti. Žodžiu – pliusas labai kokybiškai dviračio sėdynei ir patogiai sėdėsenai ant jos. Veždamas dviratį atgal automobiliu, jį patogiai “pasisodinau” ant priekinės keleivio sėdynės:

6 išbandymas ( ~30 min.) – vėl aplink namus

Telefone  įsirašiau programėlę “Endomondo”, kuri fiksuoja kelionės maršrutą, įveiktą atstumą, sugaištą laiką, vidutinį greitį. Taip gavau daugiau statistikos keliaujant “Strida”. Vėl važiavau paupiu nuo Kareivių iki Minties gatvės ir atgal, Žirmūnų gatve. Iš viso įveikiau 5,61 kilometro. Važiuodamas greitai, kilometrą įveikiau per 3-4 minutes, vidutiniu 17 kilometrų per valandą greičiu. Atsipalaidavus galima važiuoti maždaug 15 kilometrų per valandą greičiu. Grįžęs namo radau, kur saugiai pasidėti “Stridą”, kad netrukdytų:

7 išbandymas ( ~70 min.) – į darbą ir atgal

Šis išbandymas man pats svarbiausias. Juk dviračio man reikia važiavimui į darbą. Atstumas nedidelis – maždaug 6 kilometrai. Įdomu, kaip su juo susidoroja “Strida”.

Sekmadienis, septinta valanda ryto. Temperatūra – maždaug penki laipsniai šilumos, todėl dėl visa pikto užsidėjau gana šiltą striukę. Važiavau tuo pačiu dviračių taku Neries pakrante nuo Kareivių gatvės Žirmūnuose iki Baltojo tilto centre. Įsitikinau, kad “Strida” labai malonu važiuoti nuo kalno. O štai važiuojant įkalnėn, kurios šiame maršrute buvo gal dvi, reikėjo truputį pavargti. Nenutrūkstamas važiavimas, beveik nematant automobilių, baigėsi ties Mindaugo tiltu. Čia teko pereiti pirmąją gatvę su šviesoforu, po kurios kokybišką dviračio takelį pakeitė senų išdaužytų plytelių šaligatvis su viduryje kelio išdygusiais medžiais. Maža to, privažiavus Žaliąjį tiltą, kirsti kelio tiesiai negalima. Tai teko persivesti dviratį dar per dvi perėjas. Galiausiai Baltuoju tiltu, gerokai sušilęs (galbūt dėl tos šiltos striukės), pasiekiau darbą. Šį 6,21 kilometro atstumą įveikiau per 25 minutes ir 39 sekundes vidutiniu 14,5 kilometro per valandą greičiu. Palyginimui, vėliau dideliu dviračiu su trimis vidinėmis pavaromis tą patį atstumą nuvažiavau maždaug per 20 minučių.

Atgal važiavau gudriau. Žaliąjį tiltą įveikiau pervažiavęs į kitą upės krantą. Taip dviratį reikėjo persivesti tik per vieną perėją. Čia pastebėjau, kad nuo dviračio labai lengva nulipti ar tiesiog sėdėti ant jo nevažiuojant. Blogo kelio šį kartą išvengiau važiuodamas Neries krantine. Čia ir vaizdas gražus ir važiuoti patogu. Privažiavus krantinės pabaigą, teko užsinešti dviratį laiptais. Taip atradau patogų nesudėtos “Stridos” nešimo būdą:

Namo grįžau dar labiau sušilęs, bet laimingas :) Juk su “Strida” galima nesunkiai nuvažiuoti iki darbo ir atgal. 6,39 kilometro vėl įveikiau maždaug per 25 minutes.

8 išbandymas ( ~90 min.) – pasivažinėjimas miške, pietūs picerijoje

Išsiruošėme pasivaikščioti Kalvarijų parke. Iki vietos privažiavome mašina, tai į bagažinę įsimečiau ir “Stridą”. Pasirodo, gana lygiais miško takeliais dviratis važiuoja taip pat lengvai. Bėdos prasideda tik kalvotesnėse vietose. Po pasivaikščiojimo užsukome pavalgyti picerijoje. Žinoma, “Stridos” nenorėjau palikti automobilyje, todėl pasiėmiau su savimi. Jokių pastabų iš picerijos darbuotojų “Strida” nesusilaukė. Užtat, kaip visada, gavo daug dėmesio iš aplinkinių.

9 išbandymas ( ~10 min.) – “Stridos” gražinimas

Pirmadienio ryte išvažiavau gražinti “Stridos”. Pervažiavimas per Baltąjį tiltą užtruko vos kelias minutes. Jausmas buvo labai malonus ir kartu truputį liūdnas. Juk gali būti, kad “Strida” važiuoju paskutinį kartą. O gal ne?…

Išvados

“Strida” – puikus miesto dviratis. Taip, juo nepasieksime didelio greičio, sunkiau įvažiuosime įkalnėn. Tačiau viską atperka mobilumas. Juk pasiekę kelionės tikslą, “Stridą” galime per kelias sekundes sulankstyti ir drąsiai neštis į patalpą ir pasidėti, pavyzdžiui, prie savo darbo stalo. Sudėtas dviratis ” telpa į bet kokį automobilį, net ant priekinės keleivio sėdynės. Standartinė “Strida” sveria vos 10 kilogramų, todėl ją lengvai užsinešime laiptais. Ją lengva vestis stumiant ant dviejų ratų. Ant “Stridos”  labai patogu sėdėti, nuo jos lengva nulipti. Dėl mažo svorio dviratis puikiai greitėja ir svarbiausia – juo malonu važiuoti.  Deja, palyginus su įprastais dviračiais, “Strida” brangiai kainuoja. Kita vertus, įsigijus tokį dviratį, nebereikės pirkti užrakinimo mechanizmo. Ir apskritai nereikės baimintis, kad dviratį kas nors pavogs – juk jį visada turėsime su savimi. Žinoma, “Strida” netinka ilgoms užmiesčio kelionėms, kalvotoms vietovėms, juo nepasieksime didelio greičio. Jei tai mums svarbu, geriau pirkime įprastą dviratį su pavaromis. O štai važiuojant mažus atstumus mieste, mano nuomone, pranašesnė “Strida”.

Jei norite dar daugiau sužinoti apie “Stridas”, siūlau pasižiūrėti šį filmą. Jame linksmas vyrukas bando “Strida”, duoda juo važiuoti gatvėje sutiktiems žmonėms ir klausia jų nuomonės apie dviratį. Perspėju, kad filmas trunka beveik valandą:

Apie klastotes Mariaus Gelažniko parduotuvėje

Vakar per LNK žinias pranešė, kad M.Gelažniko parduotuvėje “Roberto Cavalli Class VIP” buvo rasta drabužių klastočių. Reportaže Gelažnikas piktinosi tokiais kaltinimais ir pasiūlė ieškoti klastočių Gariūnuose. Nežinau, ar tai teisybė, ar ne, ir man tai visiškai neįdomu. Užtat įdomu, kad iš karto po to buvo parodyta “Gariūnų” reklama :)

Vairavimo stažas – 2 metai

Šiandien suėjo du metai, kai vairuoju. Laikas praėjo greitai, tačiau dabar jau nelabai įsivaizduoju, kaip galėjau išsiversti be automobilio. Nesakau, kad negalėčiau važiuoti į darbą visuomeniniu transportu. Tai net turi tam tikrų privalumų (pavyzdžiui, važiuojant troleibusu galima klausytis garso knygų, skaityti). Tiesiog džiaugiuosi, kad turiu galimybę bet kada sėsti ir važiuoti į kokį miestelį, prie vandens telkinio ar į kokią lankytiną vietą. Taip keliaudamas atradau labai gražių vietų. Nemažai jų yra aprašęs bendramintis Adis. Tapęs nebe “žaliu”, jokio “nušvitimo” nepajutau. Tačiau jaučiu, kad vairuoju vis geriau, automobilyje jaučiuosi vis užtikrinčiau. Todėl šiame įraše tiesiog daugiau aprašysiu savo vairuojamą automobilį bei paskaičiuosiu, kiek per du metus man pabrango degalai.

Jau ankščiau minėjau, kad vairuoju seną 1991 metų “Subaru Legacy” “universalo” kėbulu. Prisipažinsiu, pradžioje truputį gėdijausi šio automobilio. Tačiau dabar jaučiu jam vis didesnę pagarbą. Nors “Subaru Legacy” yra įprastas lengvasis automobilis, jis turi nuolatos varomus visus keturis ratus ir vadinamąją pažeminančiąją pavarą. Dėl to jis yra labai stabilus kelyje ir net įveikia nedidelę bekelę.

Tai patikrinau realiai: keliaujant miškais ir sunkiau pravažiuojamomis vietomis, užstrigau tik kartą. Tuomet automobilis tiesiog įklimpo purvyne ir pakibo ant dugno. Jausmas buvo nemalonus, nes aplink nebuvo nei gyvos dvasios, tik kažkoks sudegęs namas ir senos kapinės. Juokinga, kad tuomet mane ištraukė “giminaitis” “Subaru Forester”.

Dar daugiau “Subaru” privalumų atsiskleidžia iškritus sniegui. Šiais metais jo buvo išties daug ir “Legacy” nė karto nepavedė. Žinau, kad tuo nervinau kaimynus ir kitus vairuotojus, kurie tuo metu strigo pusnyse, slidinėdavo, prasukdavo ratus. Tačiau daugeliui jų, kiek galėjau, stengiausi padėti. Ypač graudu buvo žiūrėti į automobilius galiniais varomais ratais. Apie juos vienas blogeris net sukūrė labai taiklų grafikėlį. Mielieji BMW ir MB fanai, nepykite, šie automobiliai išties geri, o aš taip rašau dėl to, kad pats tokio neturiu :)

Žinoma, negaliu sakyti, kad su “Subaru Legacy” neturėjau problemų. Pavyzdžiui, dėl automobilio amžiaus gerokai prarūdijo jo kėbulas. Neišvengiau šiais metais ir problemų su generatoriumi (kurį laiką bėgiojau rytais su per naktį įkrautais akumuliatoriais). Be to, ruošiant automobilį techninei, visokioms smulkmenoms remontuoti išleidau per tūkstantį litų (daugiausiai kainavo dujų įrangos reduktorius). Turint omenyje, kad visas automobilis nedaug daugiau kainuoja, tai visai nemažai. Užtat dabar galiu dar pusantrų metų juo džiaugtis.

O dabar apie degalus. Į automobilį pilu dujas, todėl benzino kainų augimo nestebėjau. Juk jis man reikalingas tik variklio pašildymui šaltu oru. Užtat galiu paprastai palyginti, kiek per du metus pasikeitė suskystintų dujų kainos. Kai pradėjau vairuoti, litras dujų kainavo 1 litą 55 centus. Dabar jos kainuoja 2 litus 28 centus. Taigi, per du metus važiavimas dujomis pabrango net 50 procentų. Laukiu nesulaukiu, kada Lietuvoje pasirodys elektromobiliai…

Jei norite paskaityti, kaip man sekėsi pavairavus vienerius metus arba kaip aš gavau vairuotojo pažymėjimą, spauskite čia arba čia.