Tiesiog negaliu neįdėti nuorodos į šį nuostabų įrašą alkoholio tema. Jame tobulai paaiškinta, kodėl negirtaujantys žmonės negeria alkoholio. Tas pats tinka ir nerūkantiems, ar visiškai atsisakiusiems kitų nebūtinų, bet visuomenėje labai priimtinų, dalykų. Ačiū, Petrai!
Panašūs įrašai:
Man asmeniskai irasas pasirode labai vienpusiskas. Viskas nupiesta juoda/balta spalvomis. As vienodai megstu ir blaivumo ir girtumo pojucius ir nesmerkiu nei girtuokliu, nei alkoholiku. Tai prie kuriu dabar tureciau save prisiskirt? :)
Labas, DNR :)
Džiaugiuosi, kad vėl rašai :) . Dėkui, kad pasidalinai – straipsnis tiesiog puikus. Ir, ko gero, tik negeriantis gali jį suprasti :)
Ačiū tau ir autoriui.
Lavonai, nereikia savęs prie nieko skirti :) Tai, kad pats nevartoju alkoholio ir kartais apie tai parašau nereiškia, kad engiu ar nemėgstu išgeriančių.
Ne taip parasiau siek tiek :) Turejo buti “nesmerkiu nei blaivininku, nei alkoholiku” :)
Lavono klausimas mane labai nustebino. Žmogus išgeria ir nežino, prie kurių save priskirti: prie geriančiųjų ar negeriančiųjų?
Ko tikėjimas nedaro su žmogumi!
Taip, Petrai, man tavo irasas pasirode labai poliarizuotas, man skirtingai nuo tavo herojaus (Dariaus) nera kancia negerti. Geri – gerai, negeri irgi gerai.
O tiesa, ka reiskia “Ko tikėjimas nedaro su žmogumi!”? :)
Tai ir reiškia: geri nuodus – gerai.
Ką daugiau gali reikšti?
aaa :) o as susireiksminau ir galvojau, kad cia taikoma man, ir kad tu turi isankstine nuostata, kad as kazkuo tikiu, nes parasei “Ko tikejimas nedaro su zmogum”
DNR, turi savybę įrašais (net trumpais) užvirti diskusiją :) .
Aš palaikau Petro pusę – man ji tiesiog suprantama ir artima, nes pati panašių išvadų priėjau ir nesinuodiju (kaip kitaip tai pavadinti?) .
O dėl geriančių – niekas nesipriešina, bet geriantys visada skausmingai priima informaciją apie alkoholį – ir tai tik parodo, kad jie gina savo priklausomybę.
Mano nuomone, šiais informacijų laikais neturėti VISOS informacijos apie alkoholį yra tiesiog nenoras žinoti tiesos – jos tiek daug, ir patvirtintos moksliniais tyrimais (kas visus įtikina), kad tikrai alkoholio vartojimas mūsų laikais daugelio suprantančių esmę žmonių yra laikomas tiesiog mazochizmu.
Aš labai džiaugiuosi, kad bundančių iš šitos iliuzijos vis daugėja :) .
Tada paaiskinkit, ar apie vartojancius alkoholi snekat, ar apie alkoholikus? Tiesiog pasirode, kad pas jus yra suskirstymas: arba negeri visiskai, arba esi alkoholikas, ir tokio kaipo viduriuko net negali buti, tik juoda arba balta. Jeigu suklydau, reiskia, isiveliau i bereikalinga diskusija, sorry :)
Taip, Ruvi, absoliuti dauguma Vakarų visuomenės gyvena tikėjimu, kad nuodytis yra gerai, kad nuodai dar turi ir “teigiamų pusių”. Paskaičiau šitos svetainės autoriaus DNR dienoraštį, ką jis patyrė, darydamas “alkoholinę akciją”. Jis atrado labai svarbų dalyką: alkoholis NĖRA reikalingas, jis NEDUODA jokios naudos.Kitas labai svarbus jo atradimas: nėra prasmės skirstyti, “saikingai” žmogus nuodijasi, ar jau yra “alkoholikas”. Jeigu nuodijasi – jis jau užkibęs ant meškerės ir gyvena visuotiniu tikėjimu apie alkoholio “naudą”. Tarp jo ir “tikro” alkoholiko – tik laiko skirtumas, jų aliejų kryptis yra ta pati.
Taigi yra užkubusieji ant meškerės ir neužkibę (arba ištrūkę – kaip aš, DNR ir kiti mano draugai).
Keista, bet ir dalis metusiųjų gerti dar gyvena tikėjimu, kad be alkoholio jie kažką “prarado”. Štai kodėl tarp AA vyrauja liūdesio nuotaikos. Jie liūdi, kad nebegali gerti ir “kenčia” dėl to, kad gyvena blaivia galva, šviesiu protu. Todėl jiems labai suku iškentėti negėrus.
Absurdiškesnio tikėjimo nerasi jokioje kitoje religijoje.
Sutinku pilnai :) . AA veikla taip pat man visada atrodė keista, o dabar jūs man sudėliojote, Petrai paskutines detales – supratau :) . Man buvo keista, kodėl ten žmonės negeria po 10, 15 metų ir vadina save alkoholikais.. Įdomi jūsų įžvalga – jie “ilgisi” to alkoholiko gyvenimo ir jaučiasi blaivūs nelaimingi (todėl ir vadina save nostalgiškai alkoholikais?).. Ačiū, ištiesų man dabar daug kas paaiškėjo :) .
Aš taip pat dėl DNR džiaugiuosi – artimas visomis prasmėmis žmogus, ir pati praėjau panašų kelią, gal kiek ilgiau ėjau. Na, bet praregėjau ir valio :)
Petrai, labai labai dėkui už jūsų įžvalgas – jos pravers ir mano dabartinėje veikloje :) .
Dabar biski aiskiau, ka norejai pasakyti. Tikriausiai Petrai esi teisus teigdamas, kad tikiu, kad alkoholis, arba kaip tu vadini “nuodai” turi teigiamu savybiu. Tikrai jo negerciau, jei manyciau kad tai neturi teigiamu pusiu :)
O del teiginio “Tarp jo ir “tikro” alkoholiko – tik laiko skirtumas..” drisciau nesutikt. Patikek manim, tai priklauso nuo kiekvieno zmogaus individualiai, jeigu zmogus yra silpnas ir linkes i priklausomybe, tada jo, tai tik laiko klausimas. Bet kad ir kaip noretusi visus zmones sugrust i lentynas ir isrusiuot i kelias rusis – nepavyks, patikek, visi zmones skirtingi :)
Žmonės skirtingi, užtat alkoholis visų tas pats – ir tų, kurie jau įklimpo iki ausų, ir tų, kurie dar tik pradėjo degradacijos kelią. Dusti nuo arseno yra ne apnuodytojo savybė, tai arseno savybė dusinti, ir ji nepriklauso “nuo asmeninių žmogaus savybių”.
Štai aš esu “silpnas ir linkęs į priklausomybę”, susirgau alkoholizmu, o dabar jau kada esu atsikratęs priklausomybės, mirtino nuodo nebeimu į burną. O tūkstančiai, milijonai “stiprių ir nelinkusių į priklausomybę” klimpsta toliau, žingsnis po žingsnio pasiekdami vis naują stadiją. Kaip čia yra?
Skirtumas tik toks, kad aš supratau, jog “nuodytis saikingai” yra viso labo būdas nuodytis. Tai reiškia tą patį, ką ir “saikingai pasėdėti kalėjime”, “saikingai įsikalti į veną narkotikų”, “saikingai pastoti” ir “būti saikingai nėščiai”.
Tik nemanyk, Lavone, kad noriu tave įtikinti ir atkalbėti nuo nuodo. Jeigu žmogus nesuvokia savo problemos, būtų beviltiškas darbas “piršti jam ligą”. Atskleidinėdamas alkoholio pažeistos logikos absurdiškumą, matau kitą prasmę: tai gali padėti tiems, kurie jau susivokė buvę apgauti ir papuolę į spąstus, bet jiems dar trūksta argumentų atsispirti visuotiniam alkoholikų kultūros spaudimui.
yra visiems zinomas posakis “aukso vidurys” :) ir visi labai dziaugiasi ji rade bet kokioje gyvenimo situacijoje, argi ne taip? Ir visi puikiai supranta, kad nukrypimas i viena ar kita puse – nera gerai. Alkoholikas yra ligonis, bet jei jis meta gerti – tai nereiskia, kad jis jau pasveiko, jis tebeserga, todel, kad bijo isgerti:) ir skaiciuoja vargselis dienas, menesius, metus NEGERIMO :) normalus zmogus ( ne ligonis) neskaiciuoja, jis tiesiog isgeria su saiku (per sventes pavyzdziui)nebijodamas, kad uzsikabliuos ar pan. Negaleti isgerti taures kazkokio gerimo skamba liguistai…o pasakymas “man neskanu” skamba dar liguisciau, nes nejaugi is tokio pasirinkimo gerimu visks neskanu? Zmogaus atsisakymas alkoholio slepia liga (fizine arba psichologine), trauma. Toks zmogus buna nukentejes del gerimo, kazka prarades, laikomos nuoskaudos del kito artimo zmogaus gerimo ir pan.
Kiekvienas turime teisę į savo nuomonę :) Tačiau tikrai nemanau, kad nevartoju alkoholio dėl to, kad turiu dėl jo kažkokią fizinę ar psichologinę traumą. Alkoholio man tiesiog nereikia. Tačiau man nepatinka, kad lyg ir turiu teisintis, kodėl aš to nedarau. Be to, turime teisę daryti tai, ką norime, tol, kol tai nesikerta su kitų žmonių interesais. Tuoj paaiškinsiu. Pirma, alkoholio vartojimo kultūra labai stipriai veikia vieną pažeidžiamiausių grandžių – vaikus ir paauglius (jiems tai tampa norma). Antra, alkoholio išgėrę asmenys gerokai padidina nusikalstamumą (daugiausiai dėl išgėrusių asmenų nejauku vaikščioti gatvėmis vakarais, naktimis). Trečia, sėdant prie vairo išgėrus gerokai padidina avarijų tikimybė, kuriose nukenčia nekalti žmonės.
Galime teisintis, kad taip tikrai nedarome. Tačiau ar tai įmanoma, jei:
Nors kartą gyvenimą tikrai buvome išgėrę taip, kad nieko neatsiminėme.
Jei vairuojame, tai beveik kiekvienas esame sėdę prie vairo ryte po stiprių išgertuvių vakare (tuo metu kraujyje dar lieka nemažai alkoholio).
Blogiausia, kad žmogus linkęs pateisinti apsvaigus padarytas nesąmones ar net nusikaltimus (lyg tai nebūtų alkoholio poveikis). Taip jis apgaudinėja ir save ir kitus. Tai aš supratau tik tada, kai visiškai nustojau vartoti alkoholį.
o kam kalbeti apie paauglius, vaikus, cia atskira tema.. Teisintis?:) Bet juk lygiai taip ir isgeriantis zmogus turi teisintis kodel va jis isgere ir grizo veliau, ar ne? o kodel ne? Kodel neglima grizti veliau ?:) Butent visi turi nuomone, gyvenimo buda, bet zmogus, kuris negali net per naujuosius gurksteleti jam patinkancio gerimo…na, sutikim, gana keista :) kam kalbeti apie sedancius uz vairo, trankancius zmones, sedincius vemaluose…na kam tie krastutinumai, as isgeriu – issikvieciu taksa, negeriu iki apsivemimo atsiprasant:) tiesiog viska galima daryt su saiku, kaip minejau “AUKSO VIDURIUKAS”. Kodel negeriantis bijo isgerti, kaip pavyzdys – taures vynelio? gal todel, kad jis nezino savo aukso vidurio? saiko? Bijo, kad prades “bludyti”… o tie kas tranko zmones girti, cia atskira tema…nes jei jus isgeres per naujuosius ar gimtadieni alaus bokala pulsite prie vairo, ar musite zmona – tada jau atsiprasau…
o del zodzio “reikia – nereikia”, tai praktiskai zmogui uztenka duonos, vandens ir kailio per peti.
ir dar :) jei prakalbome apie gerimus ir nusikaltimus:) cia tik Lietuvoje tokia nuomone, jei kada buvote isvykes i uzsieni(ne latvija, estija ar rusija :D,) tai turejote pastebeti toki idomu paradoksa, kuri mes su draugais pastebejome. Akoholi pardavineja visur ir apvalia para, vidury centro gali nusipirkti Vodkos kartu hamburgeriu :D BET aplink ne vieno girto, tik daug linksmu zmoniu,niekas nesinaudoja transporto priemonem, pravaziuoja vienas kitas taksas… vyrauja neitiketinai gera nuotaika :D kas per fenomenas??a? Gal zmoniu mentalitetas kitoks nei pas mus, gal jie tiesiog moka gerti? Kodel Lietuvoje viskas yra uzdraudziama? Kodel as, suauges zmogus, negaliu 22 h nusipirkt butelio alaus, kas per nesamone :D Ar nuo to geriau? Esme ne alkoholis, esme zmogaus protas, gebejimas jausti pusiausvyra.
Neseniai girdėjau šaunų posakį, kuris labai papildytų alkoholiko komentarus: “Jis nėra alkoholikas, jis tik per daug išgeria”.
Alkoholikai apgaudinėja save, kad tai aš esu nesveikas, nes “bijau”gerti ir “skaičiuoju dienas”. O štai narkomanui tikriausiai atrodo, kad bijau susikalti ir skaičiuoju dienas be įsikalimo (reikėtų skaičiuoti nuo gimimo). Rūkorius tikriausiai pasakys, kad bijau užrūkyti ir skaičiuoju dienas, kai nerūkau.Man atrodo, visi prisigalvoja patogių argumentų. Jie gyvena su savo manija, ir jiems visai nesvarbu, kaip man iš tiesų.
O dėl pasiteisinimo… Jeigu man reikėtų pasiteisinti, kodėl nerūkau, nesikalu narkotikų, nesinuodiju alkoholiu arba arsenu, kodėl neužsiimu homoseksualiais santykiais arba pedofilija, tikrai nežinočiau, ką atsakyti. Aš taip pat nekvėpuoju acetono garų, negeriu vandens ploviklių, nevalgau raudonųjų musmirių, bet niekada nepagalvodavau, kodėl to nedarau.
“alkoholis :)” komentarai tiesiog unikalūs (alkoholizmo pateisinimo prasme), pirmą kartą tokius skaičiau. Labai įdomi “diagnozė” blaiviems žmonėms. Čia nėra ką pridurti..
Petrai, DNR, dėkui už sveiko proto balsą. Pritariu – blaivas žmogus neprivalo teisintis, kodėl jis negeria. Geriančiam žmogui neįmanoma suprasti, kad ŽMOGUS GALI NENORĖTI GERTI.
Su vienu jaunystės draugu susitikome po daugelio metų. Jis labai nustebo, kad nebegeriu. Dar labiau nustebo, kad jau ir nerūkau.
- Kas tau yra? – susirūpino jis. – Širdelė, plaučiai, kepenys?
Tas klausimas buvo toks netikėtas, kad nesugalvojau, ką atsakyti. Atrodo, nei su širdele, nei su kepenėlėmis, nei su plautukais nieko blogo…
Tik kitą dieną supratau, kas čia įvyko. Juk mes kalbėjomės, stovėdami žemyn galvomis! Blaivi galva, švarus kvėpuojamas oras – juk tai natūrali būsena, tokia pat natūrali, kaip ir ėjimas į priekį, o ne atbulomis. Juk niekas neklausia: kodėl tu eini į priekį, o ne atbulas? Gal tau kas nors negerai, jei vaikštai į priekį?
Vadinasi, ne jis, o aš turėjau klausti;
- Bičiuli, kodėl tu geri, kodėl rūkai? Kažkas negerai?..
Nusprendžiau taip ir padaryti. Sutikęs būtinai paklausiu.
Bet kažkodėl pamiršau.
Dabar jau nebepaklausiu. Mano senas bičiulis, kuris stebėjosi mano nenormalia gyvensena, užpernai atgulė po velėna. Mūsų bendras pažįstamas gydytojas sakė, kad jam pagiriomis neatlaikė širdis. O juk dar rūkė…
Augdami, bręsdami, mes pamėgdžiojame vyresniuosius, kartojame papročius bei tradicijas ir taip prisitaikome. Be to, esame bendruomeniniai padarai, ir gebėjimas pamėgdžioti yra labai brangi gamtos (dievo) dovana, labai svarbi išlikimui. Bet kai tenka pamėgdžioti alkoholikų papročius ir girtas tradicijas, galvelė netrunka nusisukti į kitą pusę. Nežinau, kodėl, bet daugeliui ji niekada nebeatsisuka.
Kam man mesti isgerti vyno per valentina? Ar sampano per naujus ir gimtadieni? Kam man mesti tuos 3 -4 atsigerimus per metus? nepagalvojote? Lietuviu tauta mato du krastutinumus arba alkoholikas, arba is vis negeriantis. Nu tiesiog saunu, pasaka :DDD o tokiu kurie per sventes taure isgeria kazkaip jau nera taip? vaje, kad tik zmogus nenumirtu tiek daug isgeres. Serganti tauta kazkokia…tik labai idomu, kodel vienas mano gimines senukas budamas virs 80 mire miegodamas su pypke burnoj ir sypsena veide? O ir degtineles su lasinukais neatsisakydavo :) bet jis , vaikuciai mieli, nebuvo alkoholikas, buvo geras, padorus senukas uzaugines kruva vaiku ir anuku. Paziuresim kiek blaivininku sulauks jo amziaus :) Ar isgerti taurele Lietuvoje pasidare blogai tada, kai visa tauta pradejo nusigerti? GAL… blogai kai saiko nera…Taip, RUVI RUVI RUVI, AS PATEISINU ISGERIMA MEGSTAMO GERIMO SU SAIKU IR PER SVENTES :) Manau turint toki nepragerta prota iseis suprasti ka parasiau :)
Zmonos reikalauja is vyru nustoti gerti, o is tiesu reiktu, kad vyras pradetu saika jausti ir tiek. Jei jis nueitu su draugais koki sestadieni ir apsiribotu mazu bokalu salto alucio – patikekit problemu seimose nebutu ir mirtis to vyro nuo 0,3 l alaus neistiktu :D Ir jokios ligos jis nuo to neisivarytu :DD Tad kodel atsisakyti kazko? Kam to reikia? Tai tada negerkit nei kavos, nes kenkia, nei juodos arbatos, nei mesos su bulvem, druska ir cukrus – baltosios mirtys! O kur dar aliejus isskiriantis begale baisiu medziagu !!! Tas alaus bokalas pries tokias baisybes zinokit nublanksta……………
Tau nereikėtų atsisakyti ir acetono garų. Aš nesakau, kad reikėtų juos uostyti kiekvieną dieną. Jokiu būdu. Tai daryk saikingai, su protu, tam tikromis progomis. Tada bus gerai.
Kažkada gėriau tikrai daug, bet, turiu pasakyti, dar skyriau degtinę nuo maisto. Man nebuvo atėjusi į galvą mintis, kad reikėtų mesti ir dešrą, ir bulves, ir druską. Man atrodo, tokio laipsnio nebuvau pasiekęs.
alkoholis :),
Kažkaip jūs skausmingai reaguojate į savo paties komentarus – jūs tikrai talentingai ir skrupulingai pateisinate savo gyvenimo būdą, bet gi niekas jūsų nepuola – gerkite, jei kitaip negalite gyventi – tai jūsų gyvenimas ir jūsų teisė gyventi jį taip, kaip jums atrodo geriau.
Mes aptarinėjome Petro straipsnį, o jūs mums diagnozes nustatėte – psichinius sutrikimus. Kodėl? Todėl, kad mes esame blaivininkai? Jei jūs manote, kad jūs turite teisę gyventi, kaip norite, tai leiskite ir mums savo gyvenimus gyventi taip, kaip norime mes.
Gražaus visiems savaitgalio! :)
Alkoholikų komentarai yra be galo vertingas dalykas. Kai jų požiūri imi lyginti su kokiu nors sveiko žmogaus požiūriu, tarkime, DNR “alkoholine akcija”, ima ryškėti įdomūs dalykai. Alkoholikai sveikiesiems nustatinėja “diagnozes”, jie norėtų, kad sveikieji pasiaiškintų, kodėl tie nesinuodija, bet to, tokie natūralūs dalykai, kaip maistas, jiems atrodo “pavojingesni” už alkoholį. Aukštyn galva apverstas mąstymas.
Dabar toks klausimas: ar alkoholis apvertė žmogaus mąstymą, ar apverstas mąstymas atvedė į alkoholizmą?
Beje, tai nėra kiaušinio- vištos pirmumo klausimas. :)
Labas vakaras, Petrai :)
Klausimas tiesiog puikus, net susimąsčiau ;)
: manau, yra ir taip, ir taip.. Suklaidintas mąstymas atveda į alkoholizmą, o alkoholis išties dar labiau apverčia žmogaus mąstymą, kuris pajungiamas tik priklausomybės pateisinimui ir alkoholio įsigijimui.
Šia tema jūs išties neprilygstamas :) .
Taip, tarp apversto mąstymo ir alkoholizmo yra grįžtamasis ryšys. Alkoholizmas daro nebejotiną įtaką mąstymui, bet jei stebėsime vaikų elgseną, netruksime pamatyti, kad į alkoholizmą pirmiau veda ne alkoholis, bet nesveika mąstysena.
Ir aš, ir mano draugai vaikystėje žaidėme latrus.Taip darėme visi, kurie matėme geriančius tėvus, jų draugus ir gimines. Mes, žinoma, gėrėme ne degtinę, bet į butelį supiltą kokį kompotą, gerdami šūkaudavome kaip girti, ragindavome vienas kitą gerti iki dugno, bardavome, jeigu kas nors “pjaudavo per aukštai”. Gerdami mes žaidėme vyrus. Vyriškumą mes, kaip ir visa mūsų aplinka, tapatinome su girtumu. Taigi dar vaikystėje mes jau buvome įtikėję alkoholio gerumu.
Ar mes jau norėjome alkoholio? Ne, šis gėralas mums atrodė šlykštus. Jokio potraukio alkoholiui nejautėme, mes tik jautėme potraukį girtavimui kaip socialiniams žaidimui. Buvo tik laiko klausimas, kada tapsime tikrais alkoholikais.
Kai atėjo šiks laikas, susidūrėme su nemažais sunkumais. Kaip mums gerti šitą šlykštynę ir dar pilnomis taurėmis? Visas mūsų organizmas tam priešinosi. Tačiau jį nugalėjo mūsų iškreiptas mąstymas. Dvasia nugalėjo kūną.
Žinodami tai, šitą kelią, kuris atvedė į alkoholizmą, mes žinome kelią atgal. Mes jau žinome, kad į nelaimę atvedė neteisingos vertybės. Padarę reviziją ir demaskavę apgaulę, mes prarasim motyvą girtauti – baisiausią motyvą, kuris iki mirties kamuoja metusius gerti AA. Be to, mes jau žinome, kas mus apgavo – vynu, degtine, alumi smirdinti kultūra su visais savo papročiais ir tradicijomis. Vadinasi, mes jau gudresni, kitą
sykį mūsų tai lengvai neapmausi.
Oho, netilpo, per daug parašiau.
Labas rytas :)
Žinote, viskas, ką jūs rašote, yra tiesa, ir ją lengva priimti tik tiems, kurie pasirinko blaivybę.
Geriantiems tokia informacija – lyg buliui raudonas audeklas koridoje..
Mes dėl to ir įkūrėme http://www.blaivitauta.lt, kad labai gerai supratome, kad pilnavertis žmogaus gyvenimas turi prasidėti būtent nuo blaivybės – kitaip visi psichologijos mokslai ar senoji išmintis, ar sveiko gyvenimo būdo patarimai netenka prasmės.
Daug kam mūsų veikla atrodo lyg šauksmas tyruose, bet jei visi tylėsime, tai nieko ir nepasikeis..
Manau, šiandien kiekvienas blaivą gyvenimą gyvenantis žmogus turi drąsiai kalbėti apie tokio gyvenimo privalumus. Kitaip.. matote – diagnozė..
Todėl labai džiaugiuosi, kad yra tokių išmintingų bendraminčių, kurie vykdo konkrečią veiklą. :) . Ačiū, Petrai, už jūsų mintis ir palaikymą. Ačiū DNR – tavo tinklapis stebuklingu būdu jau tapo blaivybės diskusijų forumu :) .
Ačiū už gražius žodžius. Man malonu, kad “..tykiai.lt” vyksta tokios įdomios diskusijos. Tačiau matau jose vieną problemą: bendraudami su išgeriančiais, mes netiesiogiai išvadiname juos alkoholikais, nesusipratėliais ir taip toliau. Tai juos skatina dar labiau ginti savo poziciją, o kartais ir pulti negeriančius, vadinti juos nenormaliais (nors tai ir visiškai nelogiška). Ir tikrai neskatina domėtis alkoholio žala ar jo mesti. Todėl, manau, šiuo atveju, mes neturėtume brukti jiems visos informacijos, o tik patarti klausiantiems, besidomintiems. Juk ir narkomano per prievartą neišgydysi, jis turi pats to panorėti. Manau, kad pasaulį išgelbės empatija (gebėjimas įsijausti į kito padėtį) ir tolerancija:) Todėl skatinu nesusipriešinti, o atvirkščiai, palaikyti vienas kitą.
O išgeriantiems noriu pasakyti, kad darykite tai, ką jus norite (JEI TAI TIKRAI NEKENKIA APLINKINIAMS). O jei kartais suabejosite, ar alkoholis iš tiesų Jums reikalingas, ieškokite informacijos, klauskite kas neaišku. Manau kad tiek aš, tiek mano skaitytojai, mielai padės.
Taip, DNR, kiekvienas gyvena pagal savo pasirinkimą. Alkoholikai gyvena alkoholiu, blaivieji – blaivia galva. Taip ir turi būti. Dėl alkoholikų pasirinkimo šiek tiek abejoju – alkoholizmą išgalvojo ne jie, rinktis jie alkoholikų kultūroje irgi nelabai turėjo iš ko. Alkoholikų aš nelaikau nei nevykėliais, nei nenormaliais žmonėmis. Mūsų kultūroje alkoholizmas yra norma, alkoholikai – paprasčiausi žmonės, tokie, kaip ir visi kiti, tik apgauti ir patekę į spąstus. Tai aukos. Kaltinti aukas būtų absurdas. Tegu tuo užsiima religija ir ideologija.
Kai rašau apie alkoholizmą, aš niekada nekaltinų alkoholikų. Visada ieškau tikrųjų priežasčių, o jos yra ne žmogaus “prigimtyje” ar jo “ydose”, tokiose, kaip “valios stoka” ir pan. Pačios didžiausios kritikos yra verta pagirių raugu dvokianti visa mūsų kultūra, įskaitant tradicijas, meną ir ritualinį vyno garbinimą. Nenuvainikavę jo didenybės alkoholio ir neišugdę žmonėse imuniteto mūsų kultūros ligoms, mes vis stovėsime žemyn galva ir neatsistosime ant kojų. Pagalvokite patys: juk girtavimas mūsų kultūroje yra norma, blaivi gyvensena – kažkokia nenormali išimtis. Argi dėl to turime kaltinti tokioje aplinkoje išaugintą žmogų?
Ką turiu galvoje, siūlydamas nuvainikuoti jo didenybę alkoholį? Alkoholio žalą? Apie ją tiek prikalbėta, kad patiems kalbėtojams nebeįdomu. Alkoholikai žino apie tą žalą, bet rizikuoja, siekdami alkoholio teikiamų tariamų “privalumų”. Demaskuodami tuos “privalumus”, mes demaskuotume didžiąją mūsų kultūros apgaulę. Kartu atskleisti jos vidinius prieštaravimus, aukštyn kojomis apverstą alogišką mąstymą – tai būdai pakirsti motyvaciją nuodytis. Kas norėtų gerti nuodus ir nieko už tai negauti, net iliuzijos?
O gal alkoholikus vadinkime kaip nors kitaip, ne alkoholikais? Diabetikais, daltonikais ar dar kažkaip? Aš pats esu alkoholikas, tik laimingai ištrūkęs iš spąstų, todėl nenorėčiau klaidinti savęs nei kitų: diabetikus vadinkime diabetikais, narkomanus- narkomanais, o alkoholikus – alkoholikais. Ir nevarkime su įtikėjusiais – mes patarti galime tik tiems, kurie abejoja mūsų laikų didžiuoju tikėjimu – Jo Didenybe Šventuoju Alkoholiu, mūsų Dievo krauju. Bet šimtą sykių svarbiau susiprasti patiems, užsiauginti šarvus, neprikvėpuoti smarvės, kuri tvyro aplink. Kiekvienas gyjame pats.
Sutinku, Petrai. Tačiau tai, ką mes vadiname alkoholikais, yra susitarimo reikalas. Išgeriančiam tai asocijuojasi su žmogumi, pasiekusiu tam tikrą dugną. Todėl tam, kuriam iki to dugno daugiau mažiau toli, toks jo apibūdinimas, manau, nėra teisingas. Net jei mums, nevartojantiems alkoholio, atrodo kitaip.
O kaip tada vadinti narkomanus? Vartojančiais narkotikus?
Ką tai pakeis?
Iš tiesų kaltas ne pavadinimas, o pačių alkoholikų arogancija. Jie kažkodėl yra linkę niekinti didesnį stažą turinčius savo likimo draugus, tai matyti ir čia pasireiškusių alkoholikų komentaruose. Alkoholio poveikį jie yra linkę laikyti kažkokių “nevykėlių” asmeninėmis savybėmis, o save jie priskiria kur kas aukštesnėms būtybėms, kurių alkoholis neveikia kaip asmenybę žlugdantis nuodas. Štai tie “nevykėliai”, arogantiškų alkoholikų požiūriu, ir yra “tikrieji” alkoholikai. Bet jeigu vienų pasikėlimo būtų mažiau, tai kiti atrodytų tokie pat žmonės, tik didesniu alkoholizmo stažu.
Tai ir yra didžioji mūsų kultūros problema: smerkiamas prasigėręs žmogus, o ne girtavimas, dėl alkoholio poveikio vėlgi kaltinamas žmogus, o ne alkoholis.
Štai aš esu alkoholikas, ir niekuo ypatingesnis už kitus, jei ištrūkau iš spąstų. Aš tik įveikiau mūsų kultūros prietarus ir atsistojau jai į opoziciją. Nebėra motyvacijos nuodytis, bet mano kūnas tebėra pažeistas. Kažkada, kol dar nebuvau alkoholikas, labai sunkiai nurydavau alų, nekalbant jau apie naminę. Bet dabar, aš manau, mano kūnas jau negalėtų pasipriešinti, jeigu susiversčiau taurę pilstuko. Štai kodėl esu alkoholikas. Ir kai sutinku kelyje svyruojantį arba kur nors internete alkoholį garbinantį pagiringą savo likimo draugą, visada pagalvoju: tai aš, šitas žmogus, kuris galėjau būti jo vietoj. Tai – mano likimas, kurį man rengė alaus, degtinės ir vyno gamintojai bei pardavėjai, girtuoklių skurdu mintanti rūpestinga mano valstybė su visa pragerta kultūra.
Baisiausia, kad tas likimas parengtas ir mano vaikams. Vienas sūnus nei rūko, nei geria, tai jo paklausiau, ar jam draugai nedaro spaudomo. “Kaip nedarys? – sakė jis man. – Dar ir kaip daro! Nenormalus aš jiems…” O aš? Ar aš bent vieną alkoholiką spaudžiau į kampą, ar traukiau iš rankų stiklinę, ar vadinau jį nenormaliu?
Taigi, mano draugai bendraminčiai, mums nereikėtų pamiršti, su kuo turime reikalą. Susidūrėme su labai agresyvia kultūra, kurioje mes, o ne jie, esame baltos varnos. Išsklaidęs vieną iliuziją, kitų ant savo galvos aš nebekursiu.
Bet kiekvienas, aišku, darysime taip, kaip kam geriau. Kalbėti galiu tik už save.
Labas visiems. Kai nustojau vartoti alkoholį, mane buvo apėmusi euforija ir norėjau išblaivyti visą pasaulį. Man taip norėjosi pasidalinti su visais aplinkiniais tuo sveikos galvos džiaugsmu, kad visiems piršau savo nuomonę, kaip gera būti blaiviu.
Po kelių alkoholio nevartojimo metų viskas atsistojo į savo vietas. Dabar to nedarau. Ir visai ramu. Juk vistiek neįkalbinsiu, kad ir artimo žmogaus negerti, nors aiškiai matau jo griūvantį gyvenimą, ko nemato jis. Juk aš irgi nemačiau savojo griuvimo. Neigiau, kai daužiau automobilius, kai prarasdavau vairuotojo pažymėjimus, kai mane sumušdavo, kai apvogdavo, kai pykdavausi su visais ir t.t. kalti buvo visi, tik ne mano alkoholizmas.
Kaip smagu dabar yra palyginti savo mąstymą tada ir , kaip dabar mąstau. Todėl, kad tas mąstymas dabar atsiverčia aukštyn galva, matyt labai dažnai nebesusikalbu su tais, su kuriais anksčiau susikalbėdavau. Dabar ir aš esu balta varna, trenktas, vienišius ir anot kai kurių nuomonės, kurie ją patys man priklijuoja(ne aš pats deklaruoju), kad neva aš galvoju, kad aplink visi kvaili, tik aš vienas protingas :-). Aš niekada neklijuoju etikečių aplinkiniams, o tiesiog gyvenu savo gyvenimą, kuris tapo valdomu. Todėl dar esu ir puikus, kas, anot kai kurių požiūrių, yra labai blogai, nes turėčiau šliaužiot purve, kaip kadaise ir žemintis. Tiek to.
Vienu žodžiu man buvo labai smagu skaityti visus komentarus.Kai kurie man priminė mane, kai aš gėriau.Kai kurie- mane dabartinį.
Bet tik susimąstykime, apie mes diskutuojame – apie tai, kad blaivas žmogus yra nenormalus, o geriančią visuomenę reikia gerbti ir toleruoti.
Ne ir dar kartą ne. Turiu teisę griežtai į alkoholį žiūrėti, nes nukentėjau per geriantį žmogų – labai normalų, gerbiamą visuomenėje, kuris, jo manymu, saikingai geria.
Geriantys žmonės yra pavojingi ir neprognozuojami, nes išgėrę sėdasi už vairo, pasidaro agresyvūs. Pažiūrėkite statistiką – kiek autoavarijų, kiek nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų padaro išgėrę žmonės.
Kol tai nepaliečia asmeniškai, esame tam abejingi, nes atrodo, kad nieko blogo geriantys nedaro. Realybė gi visiškai kitokia.
Todėl mūsų taiki diskusija juokai palyginus su ta realybe: kiek sužalotų ir sujauktų gyvenimų, kiek beprasmiškų mirčių, kurių nebūtų, jei žmonės negertų.
Smerkiame ne žmones, o baisią žalingą priklausomybę, kuri nužmogina ir kenkia ne tik geriančiam, bet ir aplinkiniams.
Todėl čia jokios tolerancijos būti negali – tas pats geriantis draugas rytoj išgėręs kelis bokalus ir sėdęs už vairo gali tapti kažkam budeliu. Kaip tuomet?
Būtent tolerancija ir atvedė prie šiandieninės situacijos – žmonėms gerti atrodo normalu ir jie kovoja už nuodų stiklą kaip už duonos kąsnį.
..Atleiskite, emocingai, bet kitaip negaliu..
Tikrai įdomi diskusija kilo.
Kaip ir Deimantukas, aš irgi seniai lioviausi atvertinėti sutiktus alkoholikus. Jie mane dar atvertinėja, bet jau labai retai. Matyt, prarado viltį sugrąžinti mane į normalų gyvenimą.
Turiu du jaunystės draugus alkoholikus. Vienas yra “tikras”, kitas “saikingas”, bet abu nė už ką nelaikys savęs alkoholikais. Tas “saikingasis” kažkada buvo tiek nusivažiavęs, kad nusprendė keisti gyvenseną. Kurį laiką negėrė, bet visiems tvirtino, kad nemetė. Jis tik palaižydavo “dėl kompanijos”. Man tai atrodė labai įtartina, bet nieko nesakiau – vis tiek netikės. Tas jo palaižymas pamažu vėl darėsi “saikingu” gėrimu, o šiemt aš jį vis dažniau matau absoliučiai girtą. Labai nesunku numatyti tolesnę perspektyvą.
Trečias geras pažįstamas neseniai turėjo stiprų infarktą, daktarai uždraudė girtauti, tai jis dabar geria labai mažai – tik tiek, kiek, jo supratimu, “reikalinga bendravimui”. Matot esminę klaidą? Jie visi tiki, kad alkoholis būtinas bendravimui.
Ir jeigu mes galime ką nors padaryti dėl kitų, tai tik griauti per šimtus, tūkstančius metų kurtus alkoholizmo mitus. Mes turime kritikuoti ne konkretų sutiktą vargšelį alkoholiką, bet klibinti šituos mūsų kultūros mitus – na, kad alkoholis esą padeda bendrauti, kad atpalaiduoja, kad nuramina, kad saugo nuo ligų ir net gydo, kad malšina troškulį, kad saikingas nuodijamasis nėra nuodijamasis, kad alkoholikais tampa tik nevykėliai, kad ne visi alkoholikai yra alkoholikai ir pan. ir nepan. Ir dar labai svarbu atskleisti tikruosius, ekonominius alkoholio propagandos, visos šitos baisios melo mašinos motyvus. O būtent – pelno troškulį. Pelno bet kokia kaina, mūsų ir mūsų vaikų gyvenimų sąskaita.
Jei viešoji nuomonė bus nebe tokia agresyvi sveikiesiems, jeigu ji bus ne tokia pakanti lupikautojams, atsiras daugiau vilties, kad mūsų vaikai nenueis tėvų ir brolių takais į girdyklas.
Aišku, griaudami mitus, mes susiduriame su konkrečių alkoholikų labai stipriu pasipriešinimu. Kiti jausis net įsižeidę. Mat tie mitai taip suaugę su jų mąstysena, priklausomybė taip susijusi su alkoholiko tapatybe, kad jį įžeidžia viskas, kas blogo sakoma apie jo mylimą užsiėmimą. Tai matyti ir iš šios diskusijos kai kurių komentarų. Bet negi turim nutilti dėl to, kad tiesa suerzina kažkieno liguistą mąstyseną? Ar mes turime nevartoti argumentų, kurie sukelia kitiems liguistą reakciją? Ar mes turim meluoti, kad alkoholiko kelią pradėjęs alkoholikas nėra alkoholikas? Tada tegu tie “saikingieji” pasako, kur ta riba, kuri skiria juos nuo priekyje einančiųjų? Nuo kelinto butelio alkoholikas jau alkoholikas ir iki kelinto – dar ne?
Aišku, tai retoriniai klausimai – į juos nėra atsakymo. Jeigu tai pripažįstam – dar vienam mitui ate.
Deja, ruvi, mūsų visuomenėje girtauti yra normalu, nevartoti alkoholio – nenormalu. Tokios mūsų visuomenės normos. Suprantu, kaip tai sunku pripažinti, bet yra taip, kaip yra. Neigdami tiesą, mes patys neišsikapstysime iš apgaulės.
Pakeisti tas normas, pasiekti, kad girtavimas taptų nenormaliu dalyku, kad blaivieji bent keliais procentais viršytų alkoholikus – tai jau būtų pergalė. Įsivaizduojat, kaip viskas pasikeistų, jeigu mūsų visuomenėje vartoti alkoholį taptų gėda?
Ar tai įmanoma? Manau – taip. Dar visai neseniai visur viešpatavo rūkoriai. Būdavo, įlipa keleivis į mano mašiną ir tuoj pat užsirūko. Užeina į kabinetą – ieško peleninės. Neleidžiu – įsižeidžia. Dabar manęs jau niekas neklausia, kodėl nerūkau. Užtat kodėl negeriu – klausinėja dažnai. Dėl rūkymo visuomenės normos pasikeitė, vadinasi, gali pasikeisti ir dėl gėrimo. Aišku, šito nebus be pasikeitimų didžiojoje politikoje. Alkoholio gamyba – netgi valstybinis verslas.
O mes, keli keistuoliai, galime padaryti tiek, kiek galime. Kad negeriame ir gyvename sveikiau už alkoholikus – tai jau skaudi rakštis daugelio subinėj… :)
Petrai, priminei man savo komentaru apie jo didenybę stresą, kurį aš taip malšindavau, kai gėriau. Juk aš gerdavau ir teisindavausi, kad susinervinau, kad kažkas užkniso, na, vienu žodžiu neva gerdamas numalšindavau stresą. Dėja, kai išnagrinėjau savo praeitį, supratau, kad nė velnio aš jo nenumalšindavau, o tik daugiau puldavau į jį. Taigi- mano alkoholizmas mano streso nenumalšindavo, o dažniausiai jį tik pagilindavo.
Dabar apie šią dieną. Matyt išmokau taip gyventi ir mąstyti, kad susinervinu labai retai. O ir stresui pasidariau atsparus. Žinoma, kad pramokti nesustresuoti teko netrumpai mokytis. Ir dar dabar turiu ką veikti. Dabar net juokinga, kai dažnai darbe koks nors valdininkas mėgina pastatyti mus pavaldinius “ant ausų”, rėkia ant mūsų, užduoda begalę visokių darbų-prasmingų ir demagogiškų. Tais laikais tikrai būčiau prisigaudęs stresinio šlamšto ir vakare gėręs. Dabar reaguoju kitaip.Tiesiog į daugelį dalykų reaguoju be emocijų. Pajungiu mąstymą ir mėginu sveiku protu dirbti, jokiu būdu neskubėdamas, kad ir kaip aplinkybės veja. Ta prasme darbe irgi esu balta varna, nes dirbu neskubėdamas ir galvodamas. Dažnai pagalvoju, kad ilgai galiu nedirbti, nes būsiu paprašytas išeiti, nes esu per lėtas. Nebijau to. Kam man toks darbas, jei būsiu varinėjamas, kaip kuinas. Sakot-dabar visur taip? Na ir tegul. Esu įsitikinęs, kad neprapulsiu, nes blogiausia mano gyvenime- jau praeity. Sudie, alkoholinis mąstyme :-)