Vakar buvau įstaigoje, kur daug vaikų. O aš toks pliktelėjęs (savo noru), su akiniais (jų man reikia vairuojant), juodu paltu. Staiga vienas neūžauga parodo į mane pirštu ir per visą pastatą šukteli: “Ooo, Valinskas!!”. Gimdytojai dar bandė sudrausminti savo atžalą sakydami kažką panašaus į: “taip negražu”, ar “tai ne Valinskas”, bet jau buvo vėlu. Visų aplink esančių dėmesys buvo atkreiptas į mane. Pasijutau kaip toje H.K.Anderseno pasakoje: “išrišo!”. O ką aš? Nusišypsojau ir nuėjau. Juk visai smagu, kad nuo dainorėlio (kolegos kartais pajuokaudami mane pavadina Kučinsku) pakilau iki politiko.