Panašų įrašą norėjau parašyti tuomet, kai vairavau tik mėnesį, po to – kai pusę metų, bet prisiruošiau tik dabar. Juk vasario 20 dieną suėjo lygiai metai, kaip turiu vairuotojo pažymėjimą. O šiandien – kai pirmą kartą išvažiavau į kelią vienas. Gaila, kad pirmuosius vairavimo potyrius jau primiršau. Tačiau per metus įvyko daug įdomaus, kuo ir noriu pasidalinti:

Žiedai, greitėjimo juostos
Turbūt kiekvienas vairuotojas pradžioje turi savo baimių. Aš nemėgau žiedinių sankryžų su keliomis eismo juostomis. Net ne dėl to, kad nežinojau taisyklių, o todėl, kad ne visi jų laikosi. Todėl žieduose dažnokai kyla netikėtų avarinių situacijų. Nors specialiai žiedais važiavau gana daug, vis dar jų nelabai mėgstu. Panašiai su greitėjimo juostomis. Ne, ne tomis, kurios ilgos ir greitos. O tomis visai trumpomis su labai prastu matomumu, pavyzdžiui kaip Vilniuje važiuojant iš Geležinio Vilko gatvės link Kuro Aparatūros. Iki šiol man šioje vietoje išvažiuoti gana sudėtinga. Bet, manau, tai tik laiko klausimas.

Parkavimas
Gavęs vairuotojo pažymėjimą, bijojau ir parkavimosi. Tačiau nuo pat pradžių tai dariau pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. Dabar, nepaisant to, kad vairuoju ilgą automobilį su dideliu ratų pasukimo kampu, pasistatau automobilį net ten, kur atrodo beveik neįmanoma. Statant automobilį dažnai tenka važiuoti atbulam. Iš pradžių tai dariau atsisukdamas į galinį stiklą. “Subaru Legacy” tam ypač tinkamas automobilis, nes matomumas atgal – tiesiog puikus. Tačiau ilgainiui priimtinesnis pasirodė orientavimasis šoniniais ir salono veidrodėliais? Kodėl? Todėl, kad juose labai tiksliai matomi automobilio gabaritai ir vieta, į kurią jį statai. Aišku, vadovaujantis veidrodėliais nesunku pražiopsoti automobilio gale staiga atsiradusios kliūties, todėl reikia būti atidžiam.

Nuotykiai
Nors visus metus vairuoju gana aktyviai, apie gerą vairavimą kalbėti dar anksti. Kelyje vis dar pasitaiko siurprizų, iš kurių kiekvienas yra savotiška pamoka. Laimė, didelių nutikimų išvengiau. Tačiau turėjau ir vieną eismo įvykį. Tiesa – labai smulkų: važiuodamas iš kiemo atbulas priekiu kliudžiau stovintį automobilį.

Tai, ką sunku pastebėti
Teisingas pastebėjimas, kad “vairuojant reikia matyti viską”. Tai labai svarbu. Praktiškai visi mano nesusipratimai kelyje vyko dėl to, kad kažko nepamačiau. Taigi, vairuojant labai svarbu nuolatos žvilgtelėti, kas vyksta automobilio gale, šonuose. Žinoma, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas priekiui.

Pagalbininkai
Vairavimo pradžioje bandžiau porą GPS navigatorių ir supratau, kad kelyje jie išties naudingi. Todėl po kelių mėnesių jau turėjau savo. Galiu pasakyti, kad pradedančiam vairuotojui šis įrenginys labai naudingas. Jis greitai išmoko orientuotis, o kelionėse tiesiog išgelbėja. Tiesa, šalia sėdintis žmogus (jei ne per daug jausmingas) taip pat netrukdo, nes pastebi tai, ko nepamato pradedantysis vairuotojas. Žinoma, galiausiai reikia išmokti viską matyti pačiam.

Automobilis, gedimai
Visus metus vairuoju 1991-ųjų metų automobilį “Subaru Legacy” (“Universal”), kurį per šį laiką gerokai pamėgau. Na žinoma, nelabai ir turiu kol kas su kuo lyginti. Turbūt labiausiai šio automoblio privalumus pajutau šią žiemą, kai esant dideliems šalčiams visada užsivedžiau, pravažiavau visus slidžius kelius, pusnis ir kitas sudėtingas vietas. Be to, nė karto neteko taisyti automobilio variklio. Tiesa, kartą teko keisti galinius pusašius su granatomis (jie nepigūs – virš 300 Lt). Be to, pradžioje spyriojosi įmontuota dujų įranga: sunkiai persijungdavo, kartais užgesindavo variklį. Užteko kartą dujų servise pareguliuoti kuro mišinį ir šių problemų neliko. Kartą buvau pradūręs iš karto dvi padangas (tikrai neįsivaizduoju kaip), tačiau servise jas greitai užlopė. Viskas.

Kelionės
Kol kas automobiliu keliavau tik Lietuvoje. Toliau šiek tiek baisoka dėl automobilio amžiaus. Tolimiausia kelionė – iš Vilniaus į Nidą. Dar buvau Kaune, Druskininkuose, Varėnoje, Kernavėje, Vilniaus apylinkėse. Žinoma, neminint kasdienio važiavimo į darbą. Visos šios kelionės – be neigiamų nuotykių.

Vairuotojų kultūra
Gavęs vairuotojo pažymėjimą oficialiai tapau karo keliuose dalyviu. Nors iš tiesų viskas man atrodo gražiau, nei yra “paišoma” žiniasklaidos. Žinoma, pasitaiko užlindinėjančių ir kitokias avarines situacijas sudarančių “erelių”, tačiau daugelis vairuotojų kelyje – draugiški, supratingi. Jie įleidžia, kur tau reikia, padėkoja, kai juos įleidi. Jei kas nors neišvažiuoja iš aikštelės, ar turi kitokių problemų, – praktiškai visada atsiras pagalbininkų. Pavyzdys moko. Todėl šią žiemą pats esu išstūmęs kelis užklimpusius automobilius, o vieną (visiškai neužsivedantį) ir ištempęs. Mokydamasis vairuoti nei karto nepanaudojau garsinio signalo, o per visą vairavimo laiką – tik kelis kartus. Paprasčiausiai nereikėjo.

Motyvacija, baimės
Esu kalbėjęs su daugeliu žmonių, kurie turi vairuotojo pažymėjimą jau seniai, bet nevairuoja. Dažniausia to priežastis – savotiška baimė, nepasitikėjimas savo vairavimo įgūdžiais. Ir iš tiesų, gavus vairuotojo pažymėjimą ir nevairuojant, jie gana greitai sunyksta. Todėl rekomenduoju išmokus vairuoti iš karto sėsti už vairo. Na, o jei jau buvo uždelsta – visuomet galima išvažiuoti su draugu ar mokytoju ir šiuos įgūdžius atnaujinti. Tereikia vėl patikėti savo jėgomis, ir galvoti apie vairavimo suteikiamus privalumus, o ne vien pavojus kelyje. Sėkmės!