Na vat, įveikiau žaidimą “Chronicles of Riddick”, tiksliau iš karto dvi šio žaidimo dalis: “Escape From Butcher Bay” (senesnis, išleistas 2004 metais) ir “Assault on Dark Arena” (šių metų). Pastarojoje versijoje yra iš karto du žaidimai: naujasis ir atnaujintas senasis. Nesigilinsiu čia į šio žaidimo istoriją, o ir filmas man pasirodė ganėtinai nuobodus, tačiau abu žaidimai gerokai įtraukė.

Kovos, judėsiai
Pagrindinis herojus Ridikas (ne, jis ne daržovė) kietas raumeningas vyrukas, puikiai matantis šviesoje. Tiesa, kad nematytų per gerai, jis nuolatos dėvi tamsius akinius. Juos Q mygtuku galima užsidėti ir nusiimti kai reikia (beje pirmojoje dalyje tokį matymą Ridikas gauna ne iš karto). Tai trimatė šaudyklė, kuriame suderintas tiek pašaudymas, tiek sėlinimas, tiek šiokie tokie galvosūkiai. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje pradžioje neturime jokių ginklų, po to gauname peilius, po to šoko ginklus ir tik po to normalius, šaudančius kulkomis. Bet nuo to žaidimas tik įdomesnis. Be to, Ridikas juda ne tik plokštumoje, bet ir dažnokai laipioja kopėčiomis, landžioja ventiliacijos angomis. Galiausiai žaidime galima pavaldyti ir kitą techniką (neišduosiu kokią, kad būtų įdomu tiems skaitytojams, kurie dar žais šiuos žaidimus).

Pirmoji dalis “Escape From Butcher Bay”: kalėjimas

Galvosūkiai
Na tikrų galvosūkių žaidime nėra. Tačiau kaip ir minėjau tai nėra buka šaudyklė. Abejose dalyse praktiškai kiekviename lygyje turime tam tikrą tikslą, kurį pasiekti turime susirinkę ir panaudoję įvairius daiktus. Pirmojoje dalyje patiko net dvi žaidimo vietos, kai reikia pabėgti iš kalėjimų. Ir ne kažkaip banaliai: reikia bendrauti su kitais kaliniais, kai ką pašalinti, rasti visokius daiktus, atlikti įvairias užduotis. Šie dalykai įtraukia.

Antroji “Assault on Dark Arena”: atvirame kosmose ne savo kojomis

Grafika
Abejose žaidimo dalyje veiksmas vyksta kosmose, įvairiose bazėse. Nepaisant to, veiksmas tikrai nevyksta vien tuneliuose: yra ir gana didelių erdvių, judėjimo ne tik į priekį, bet ir į viršų, į apačią. Kokybiškiausiai ko gero atrodo pats Ridikas (kuriam išvaizdą paskolino aktorius Vinas Dyzelis), tačiau ir visi kiti herojai išraiškingi ir įdomūs. Aišku, išskyrus standartinius vienodai apsirengusius karius bei robotus.

Išvada
Gal nustebinsiu, tačiau nesu smurto megėjas, dėl to trimatės šaudyklės iš esmės man nepatinka. Tačiau taip jau gaunasi kad vistiek jas kartas nuo karto pažaidžiu, nes praktiškai tik jose galima pamatyti gražiausius kompiuterinės grafikos pasiekimus, patirti šiek adrenalino. O “Ridiko chronikos” man visai patiko dėl savo gana universalaus žaidimo stiliaus: reikia ir pašaudyti ir paklaidžioti ir pabendrauti ir grafika pasigrožėti :) Taip, tai fantastika, tačiau visai smagi.