Pagalvojau, kad pasaulyje taptų daug geriau gyventi, jei nebūtų rinkodaros, dar vadinamos marketingu. Jau matau skaitovą, kuris mano šiam pareiškimui turi begalę “bet”. Aš ir pats juos žinau, tačiau jau ne pirmu įrašu skatinu nors trumpam atsijungti nuo įprasto mąstymo ir pagalvoti kitaip. Pamąstykime:

Ar nebūtų geriau, jei daugiau niekur niekada nebematytume reklamos, agitavimo pirkti, akcijų, nebūtų nesibaigiaučių skambučių telefonu, beprasmių žinučių el. paštu?

Ar nebūtų geriau, jei gamintojai nesistengtų mums sukurti visų skonius ir galimybes atitinkančias prekių linijas? Jei visuomet gautume aukščiausios kokybės ir galimybių, o ne “supaprastintas”, “apkarpytas” prekes ir paslaugas už mums tinkamą kainą?

Ar nebūtų geriau, jei turėtume katalogizuotą priėjimą prie visų galimų prekių ir paslaugų ir palyginę objektyvius duomenis galėtume patys juos išsirinkti ir naudoti? Prekes taip pat galėtume apžiūrėti ir išsirinkti parduotuvėse, kurių reklamos nebepersekiotų žiūrint televizorių, naršant internete, einant miestu, važiuojant automobiliu ir taip toliau.

Ar nebūtų geriau, jei pardavėjai ne besąlygiškai girtų savo produktus, o supažindintų su objektyviais jų privalumais ir trūkumais? Juk jei jis savo prekę pervertina, mes visvien ja ankščiau ar vėliau nusiviliam.

Paskutinį kartą šios mintys kilo pasižiūrėjus, kaip kandidatai į prezidentus suteikia informacijos apie save. Tam reikia daug daug daug pinigų. Nepaisant to, kad šalyje žiaurus nedarbas ir taip toliau. Tas lėšas galima būtų išnaudoti tikrai naudingiau. Kas vis dar žavisi rinkodara, siūlau pasižiūrėti gal ir per daug tiesmukišką, bet ta prasme tikrai labai gerą filmą “14,99 euro” (tiesa, šio pavadinimo knyga mane iš pradžių gerokai nuvylė, bet tik filme supratau tikrają jo prasmę), kuris atskleidžia visą rinkodaros beprasmybę.

Asmeniškai aš pradėsiu nuo to, kad peržiūrėsiu prekes ir paslaugas kurias naudoju, palyginsiu jas su visiškai nesireklamuojančiais ar mažai besireklamuojančiais gamintojais ir įmonėmis ir pasirinksiu tas, kurios man tinkamiausios, o ne tas kurios geriausiai išreklamuotos, prieinamiausios, arba apie kurias galima rasti daugiausiai informacijos. Prioritetą teiksiu būtent neišreklamuotoms prekėms, nes jų kaina yra mažesnė jau vien dėl to, kad mažiau lėšų buvo sunaudota rinkodarai.

Ar nebūtų geriau, kad dingtų visos profesijos, skirtos “vartotojų” viliojimui? Reklamos vadybininkai, pardavimo vadybininkai, pardavimo agentai, vadinamieji menininkai, kuriantys reklaminį “kreatyvą” galėtų užsiimti daug naudingesniais darbais, nei lėšų švaistymui vien tam, kad priverstų mus rinktis jų prekę ar paslaugą.

Visa tai atrodo utopija? O kodėl? Pamąstykime kitaip ir jei gyvenimas rinkodaros mums atrodo nebepriimtinas, meskime ją lauk iš savo gyvenimo ir nebetoleruokime mūsų valdymo tokiu būdu ir nebeleiskime daugiau mūsų vadinti “vartotojais”. Pradėkime nuo savęs ir pasaulis pasikeis.

Šian labai stebėjau vaizdą iš savo akių ir supratau, kad jis labai panašus į tą, kur žaidimuose būna, pirmojo asmens šaudyklėse. Ypač tada, kai ginklą į ranką pasiėmi ar benzopjūklą (kaip “Doom”e). Įdomu, jei galima būtų persijungti į trečiojo asmens regėjimą. Sako žmonės, kad galima. Kai miršti.

Vakar grįždamas namo nusukau vienu posūkiu ankščiau, po to dar nusukau ir taip beveik pusvalandį važinėjausi kiemais. Pasirodo labai įdomus užsiėmimas po automobiliais užgrūstus keliukų labirintais sukinėtis. Nuo namų kiemais galiu nuvažiuoti maždaug kilometrą, be to, galiu privažiuoti prie Neries.

Bet kaip daug paukščių. Ir kaip čiulba daug. Ankščiau tiek nečiulpdavo.