Kelis kartus praėjęs “Tomb Raider Underworld” kurį laiką nieko nežaidžiau, nes tiesiog neradau ko. Ieškojau kažko tokio, kur vėl galima būtų tyrinėti naujas vietoves ir grožėtis vaizdais. Kai daugiau paskaičiau apie naująjį “Mirror’s Edge”, supratau – šį žaidimą tikrai žaisiu. Tai ko gero pirmasis žaidimas, kuriame panaudotos vadinamojo “parkūro” idėjos. Ir štai, pagaliau gamintoja išleido versiją, skirtą asmeniniam kompiuteriui. Nieko nelaukęs gavau ją, įsidiegiau ir vakar baigiau žaisti, todėl noriu pasidalinti įspūdžiais:

Istorija
Šiame žaidime valdome merginą vardu Faith. Ji – “Bėgančiųjų” judėjimo, kuris nukreiptas prieš mieste įsisiautėjusią valdžią, narė. Miesto valdžia tam, kad galėtų viską valdyti, visiškai apribojo gyventojų teises, komunikacijas. “Bėgantieji”, naudodamiesi namų stogais, ventiliacijomis, vamzdžiais ir viskuo kitu, kas pasitaiko kelyje, perneša slaptas žinutes tarp judėjimo narių. Visą kitą sužinosime žaisdami.

Grafika

Žaidime panaudotas naujas “Unreal Engine 3″ grafikos variklis. Tai daug ką pasako ir tikrai nenuvylia. Grafika, mano nuomone, tiesiog pasakiška. Praktiškai visuomet ji labai šviesi, spalvinga, bėgant, šokant, matome įvairiausius gana tikroviškus efektus. Be to, žaidimas gali veikti su “Nvidia Physx” technologija, kuri atsakinga už fizikinius skaičiavimus. Ją įjungę, žaidime matysime dar daugiau judėsio, įvairiausių efektų. Pavyzdžiui, vėliavos, pakabintos ant pastatų, plėvėsuos labai tikroviškai, stiklai suduš į tūkstančius miniatiūrinių dalių, kurių kiekviena gana tikroviškai išsimėtys aplinkoje ir taip toliau.

Muzika, garsai
Muzika – stiprioji žaidimo dalis. Beje, kartu su grafika, ji kartais net primena senąjį gerąjį “Unreal” žaidimą. Na nėra čia ką pasakoti, tai tiesiog reikia išgristi.
Patys žaidimo garsai man pasirodė pakankamai tikroviški, neįkyrus. Kažkokių revoliucijų čia nepastebėjau, bet viskas puiku.

Judėjimas

Šio žaidimo judėjimo idėja dalinai revoliucinė, judėsių čia labai daug. Faith gali šokinėti per labai ilgas bedugnes, nuo didelių aukščių, bėgti per sienas, slįsti, laipioti per vamzdžius, skersinius. Nors judėjimo sistema iš esmės naujoviška, man ji dalinai priminė tą pačią “Tomb Raider” seriją. Aišku, “Mirror’s Edge” naujoviškesnis, veiksmas vyksta visiškai kitokioje aplinkoje. Be to, vaizdas čia matomas iš pirmojo asmens. O realumo gerokai prideda tai, kad žvalgydamiesi matome savo rankas, kojas. Tai ne naujovė, tačiau kiek aš mačiau, atlikta ko gero tikroviškiausiai.

Kovos

Na taip, veiksmo žaidimuose vis dar neišvengiame kovų. Tačiau čia jos kitokios. Faith neturi jokio ginklo. Priešus ji gali tiesiog nukenksminti rankomis, kojomis, atimti ginklą ar tiesiog nuo jų pabėgti. Beje, atėmus pistoletą ar automatą pasijuntame kaip standartinėje šaudyklėje. Tik šoviniai pasibaigia labai greitai. Jei vėl norime šaudyti, tenka vėl ieškoti ginklo. Be to, su juo ilgai vaikščioti nenaudinga, nes tuomet Faith gerokai lėtesnė, negali atlikti daugelio judėsių.

Vietovės

Turbūt 90 procentų žaidimo vyksta ant dangoraižių stogų arba bėgant pačiuose dangoraižiuose. Na tiesa vaizdas šiek tiek skiriasi priklausomai nuo paros laiko. Tačiau tenka pabėgioti ir ant žemės, palandžioti įvairiais tuneliais, ventiliacijos angomis ir lifto šachtomis. O turbūt labiausiai sudomino lygis metro, kai bėgti nuo persekiotojų tenka užšokus ant traukinio stogo. Taigi nors žaidimo aplinka visuomet gana panaši, žaisdami vis pamatome kažką naujo.

Išvados
Žaisdamas šį žaidimą pasijutau labai gerai, nes didelis žaidimo tempas tiesiog atitiko mane. Jis gerokai didesnis, nei “Tomb Raider”. Nors sudėtingų galvosūkių čia nerasime, kartais sustoti ir gerokai pagalvoti, kaip užlipti į kokią vietą, tenka. Žaidžiau tik pagrindinę žaidimo liniją, reikės pabandyti ir papildomas. Be to, žaidimą galima pereiti visiškai nenaudojant ginklų, renkant slaptus daiktus (vėlgi panašumas su “Tomb Raider”). Taigi, veikti dar yra ką. Žaidimo trūkumas, mano nuomone, galėtų būti nebent gana didelis lygių monotoniškumas. Na ir vėlgi. Šis žaidimas galėtų būti įdomus ir be smurto.