Apie “žvaigždes”

Panorau parašyti apie žvaigždes. Ne, ne apie tas, kur danguje, o apie tas, kurias aprašinėja kas antras žurnalas, rodo televizijos. Televizijos savo noru jau senokai nežiūriu, o įvairius žurnalus, tokius kaip “Panelė”, “Žmonės”, vis dar paskaitau. Priežastis paprasta: tokios spaudos negaila aptaškyti riebalais valgant. Ir štai jau kelintą kartą ant tų pačių “Žmonių” viršelio matau žmogų, kurio visiškai nežinau. Visa laimė, kad atsivertus žurnalą visada galima pasitikslinti, kas per “žvaigždė” čia yra. Peršasi mintis: kaip niekam nežinomi žmonės tampa žvaigždėmis?

Pastebėjau, kad “žvaigždėmis” visų pirma tampa žmonės, nors kelias dienas pabuvę televizoriaus ekrane. Tuo galima paaiškinti ir tokį didelį realybės šou populiarumą ir norinčiųjų į juos patekti skaičių. Juk viskas taip aišku: pasikankinai kelis mėnesius (kartais ir dienas, jei prameta greičiau), ir tavimi jau visi domisi, žurnalistai kviečia pakalbinti. Gerai, jei tuomet turi apie ką kalbėti. Beje apie žurnalus: manau, būtent jie vėliau tas “žvaigždes” ir iškelia. Juk reikia apie kažką rašyti. Taip ir turime kalną “žvaigždžių”, kurios iš tiesų kaip ir nieko įdomaus ar visuomenei naudingo nenuveikė.

Pavyzdžiui, daug kam žinoma grupės “69 danguje” narė Goda Sabutytė. Iš pradžių ji buvo eilinė grupės, skirtos pagyvenusiems vyrams ir paaugliams linksminti, narė. Dabar ji tikra “žvaigždė”. Netikite? Pats skaičiau tuose pačiuose “Žmonėse”. Ir kodėl? Kad pateko tarp nuobodžiausių “Olialia” merginų ir jos užpakaliu kalendoriaus reklamoje dabar gali pasigerėti kiekvienas šaltoje Vilniaus stotelėje laukiantis pilietis? O gal todėl, kad tapo Lietuvos herojaus Šarūno drauge? Deja, skaityti visiškai nebuvo apie ką. Gal aišku ir gerai, kad mergina nesistengia atrodyti protingesnė, nei yra.

Dar viena “žvaigždė”, kurią aptikau “Panelės” viršelyje – Oksana Zlatkovaitė. Čia ta pati, kuri dirbo policijoje ir tuomet minėjo visiškai nesiekianti žinomumo, o su visiems žinomu Mantu susidomėjo visai netyčia. Ir štai, vėlgi, visai netyčia, minėtas Mantas atrado jos neįtikėtinus sugebėjimus ir paskyrė grupės “69 Danguje” vadybininke. Aišku, policijoje dirbti nebereikia, o populiarumas taip pat jau visai nebetrukdo. Gaila tik, kad su Mantu santykiai taip ir nesusiklostė. Kita vertus vadovo sugebėjimams galima pavydėti: dabar jis dirba jau su trejomis “buvusiomis”.

Dar viena, jau iš seniau žinoma “žvaigždė” – Agnė Jagelavičiūtė. Kas atsimena, ką ji naudingo, įdomaus nuveikė? Pamenu, kad prieš kokį tuziną metų ji dalyvavo pirmojoje lietuviškoje nieko neveikimo realybės šou “Akvariumas”. Ten ji nieko neveikė, dar daug ir galsiai kalbėjo. Po to buvo TV3 neaišku nuo ko gelbėtoja. Tačiau žurnalistų dėmesiu Agnė niekuomet nesiskundė: jie visuomet domisi, kaip Agnė rengiasi, su kuom bendrauja, ką veikia. Net kai Agnė geriems metams dingo iš viešojo gyvenimo, “Žmonės” vėl išspausdino ją ant viršelio ir pakalbino apie nieką. Ne, nieko neturiu prieš Agnę. Ji ir pati pabrėžė, kad nieko įdomaus nenuveikė ir pati nesupranta, kodėl vis dar yra tokia įdomi žiniasklaidai.

Tie patys “Žmonės” iškelia ir kitų niekam nežinomų “žvaigždžių”. Pavyzdžiui neaišku ko verslininką Kęstutį Verslovą. Taip, čia tas pats, su kuriuo kažkada besilinksmindamas susikibo Egis iš SEL ir dėl to gavo viešųjų darbų su seneliais. Na taip, Verslovo pavardė su verslu susijusi, tačiau ar dėl to reikia apie jį rašyti kiekviename “Žmonių” numeryje. Iš straipsnių matyti, kad Verslovas turi pinigų ir mėgsta prabangą ir vakarėlius. Tačiau, Kęstuti, jei jau tiek esate pasiekęs, gal galėtumėte su skaitytojais pasidalinti, kaip tai pasiekti visiems? Juk tikrai nepasiekėte to visiškai vienas, be niekeno pagalbos.

Dar viena panašios kilmės “žvaigždė” – verslininkas Marius Gelažnikas. Kokiu verslu jis užsiima taip pat neaišku. Tačiau visi žino, kaip jis sugeba siausti išgėręs. Įspūdį sudaro ir “žvaigždės” pasakojimai, kaip jis buvo tiek persisportavęs, kad turėjo pats savo kojomis atvykti į reanimaciją.
Taigi, jei tik domėsimės “žvaigždėmis”, jų atsiras vis daugiau ir daugiau, o žurnalistai vis ras ką apie jas parašyti. O jei neras, tai sugalvos. Juk kaip malonu atsiversti žurnalą ir sužinoti: kad dainininkas Ruslanas Kirilkinas jau gyvena su daugu iš Suomijos Jarmo Skonu, kad Audrius Giržadas įsigijo naujus akinius, ar kad “griežtoji” žurnalistė Rūta Janutienė (buvusioji Grinevičiūtė) pagaliau pasirodė viešumoje su naujuoju sutuoktiniu operos solistu Algirdu Janutu.

Kita vertus, tuose pačiuose “Žmonėse” skaičiau įdomų pafilosofavimą su Andriumi Mamontovu. Jokių klausimų apie Andriaus šeimą, santykius. Tiesiog konkretūs klausimai ir atsakymai apie darbą, pasiekimus, požiūrį į tai. Gaila, kad interviu apimtis – vos puslapis. Kita vertus, standartiniam skaitytojui tokie atsakymai gali pasirodyti neįdomus, o pats pašnekovas – pasikėlęs ir nuobodus. Taigi, kaip ir nėra ko piktintis: kokie esame, tokias “žvaigždes” ir turime.

Neseniai išgirdau nuomonę, kad vienu metu, grodamas vienoje grupėje (kas skaito šį puslapį, žino, kokioje), ir aš buvau sužvaigždėjęs. Na taip, labai malonu koncertuoti su grupe, kuri turi nemažai gerbėjų. Tuomet jautiesi, kad tavo pastangos nenueina veltui. Tačiau tai niekada nebuvo mano nuopelnas (na, nebent nedidelis). Todėl kažin, ar norėčiau, kad visi mane pažinotų kaip tos grupės būgnininką. Net nežinau, ar man būtų malonu, kad mane atpažintų kaip dabartinės grupės “Dzjavalas” narį. Nes galbūt aplinkiniai mane matytų tik tokį, koks būnu mūsų klipuose. Kita vertus, malonu, kai kas nors išklauso ar perskaito tuomet, kai turiu ką pasakyti bei paklauso tuomet, kai ką įgroju ar sukuriu.

Foje – Mes visi (1990)

Nemėgstu “seilėtis” įrašuose, bet tiesiog negaliu neparašyti apie dainą, kurią paskutiniu metu klausant maloniai nubėga šiurpas per nugarą. Ar žinote tą jausmą?
Nors seku Foje ir Andriaus Mamontovo kūrybą, niekada nebuvau pernelyg didelis šios muzikos gerbėjas. O čia visai netikėtai pradėjau klausytis gerokai pamiršto 1990 metų albumo “Žodžiai į tylą”. Jį klausiau dar būdamas vaikas iš plokštelės, todėl nenuostabu, kad dabant klausant užlieja labai malonus nostalgijos jausmas. Tačiau norėčiau išskirti šio albumo dainą “Mes Visi”. Muzika joje labai paprasta, bet viskas įgrota teisingai, akcentai aiškūs. Tačiau svarbiausia – žodžiai. Rodos, kad jie tiesiog idealiai tiksliai sutampa su manuoju širdies ritmu. Net keista, kad daina sukurta net prieš 20 metų. Man rodos, kad ji tiesiog idealiai tinka ir šiuolaikiniam žmogui. Pamiršusiems ją, labai rekomenduoju paklausyti dar kartą. Aišku, susikaupus ir labai aiškiai klausant kiekvieno žodžio. Deja, pačios dainos čia įdėti negaliu. Jei norėsite, manau tiek ją, tiek patį albumą susirasite patys: kas savo didelėje MP3 kolekcijoje, kas senojoje kasetėje, o kažkas gal net ir apdulkėjusioje plokštelėje…

Mobiliojo telefono naudojimo taisyklės pagal mane

Mobilusis telefonas jau seniai yra tapęs būtinu atributu. Jau spėjo susiformuoti ir tam tikra naudojimosi telefonu kultūra. Deja, daugeliu atveju ji yra savanaudiška, o kartais ir mazochistiška. Mano nuomone, telefonas turi būti mūsų pagalbininkas, tarnas ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Turiu savo požiūrį į mobiliojo telefono naudojimą ir net tam tikras taisykles, todėl noriu jomis pasidalinti:

Telefonas ne ryšio zonoje
Tai pirma ir svarbiausia mano mobiliojo telefono naudojimo taisyklių, galbūt ir ne visiems suprantama. Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi teisę visiškai išjungti telefoną, neatsakinėti į skambučius, ar ignoruoti SMS žinutes. Juk tuo metu galime veikti kur kas svarbesnius dalykus. Į praleistus skambučius ir neasakytas žinutes galime sureaguoti ir vėliau. Tiems, kurie negali pražiopsoti nei vieno skambučio, pravers mobiliosios sekretorės paslauga, kai įjungus telefoną pranešama, kada ir kas skambino, kai jis buvo išjungtas.

“Lėktuvo” režimas
Ši telefono funkcija, mano nuomone, gerokai neįvertinta. Juk ją galima naudoti ne tik lėktuve. Ačiū mano broliui, parodžiusiam, kad įjungus šią funkciją galima būti “be ryšio” ir vistiek naudotis įmontuotu MP3 grotuvu, programomis bei kitomis funkcijomis. Manau šią funkciją reikėtų praplėsti (gal jau ir yra tokių telefono modelių) dar vienu naudingu režimu, kai esame “be ryšio” GSM tinkle, bet galime naudotis internetu (tiesa, lėktuve jo naudoti nebegalėtume).

Telefonas miegant
Kol kas taip ir nežinome realaus mobiliojo ryšio bangų poveikio žmogaus kūnui, o telefoną ir toliau prieš miegą dedame prie pat lovos. Geriausiai, mano nuomone, nakčiai jį tiesiog išjungti. Daugelyje modelių nustatytas žadintuvas gali suveikti ir tokiame režime, be to, taip sutaupysime akumuliatoriaus veikimo laiko ir neleisime niekam sutrikdyti mūsų saldaus nepertraukiamo miego. Tiesa, aš dažniausiai nakčiai naudoju tą patį “lėktuvo” režimą.

Telefono signalai
Čia pati skaudžiausia tema. Ko gero nėra didesnės nepagarbos tiek skaitovui, tiek jo klausytojams, kai per jo paskaitą auditorija skamba nuo įvairiausių melodijų, pranešimų garsų. Arba dirbantiems kolegoms, kai darbuotojo telefonas nuolatos netyla nuo įvairiausių melodijų, ypač jam kažkur išėjus ir palikus mobilųjų draugą ant darbo stalo. Nors iš tiesų esu gana tolerantiškas šiuo klausimu ir stengiuosi šią problemą spręsti savo pavyzdžiu. Aš iš naujo atradau vibruojančiojo skambučio režimą ir įprastų telefono melodijų ir garsų nebenaudoju jau porą metų. Telefoną beveik visada turiu kišenėje, todėl vibracija tyliai, niekam netrukdydama mane informuoja apie skambučius ir SMS žinutes. Kai esu užsiėmęs, bet noriu turėti galimybę periodiškai pasitikrinti, kas manęs ieškojo, išjungiu ir vibracinį skambutį.

Pokalbio privatumas
Tai irgi labai aktuali problema. Turbūt kiekvienas esame susidūrę su situacija, kai kas nors viešoje vietoje kalba ne tik su pašnekovu mobiliuoju telefonu, bet ir su visais aplinkiniais. Manau, visų pirma mobiliojo telefono vartotojas su pašnekovu turėtų kalbėti kaip įmanoma tyliau (tiek gerbiant pašnekovo privatumą, tiek aplinkinius žmones). Dar geriau išeiti pakalbėti ten, kur aplinkui nėra žmonių. Tai ypač naudinga esant konfidencialiam pokalbiui. Beje, šią problemą aš irgi turiu, nes mėgstu kalbėti garsiai, bet stengiuosi taip daryti kuo mažiau.

Trukdykime patogiau
Ar nepagalvojome, kad dažnai geriau nusiųsti SMS žinutę, nei skambinti? Čia panašiai, kaip ir darbo vietoje gauti elektroninio pašto laišką. Į jį galime atsakyti tuomet, kai baigėme kažkokį svarbų darbą ir nusprendėme skirti laiko laiškams peržiūrėti. O skambutis iš karto išmuša visas mintis ir lyg priverčia daryti tai, ko nori skambinantysis. Juk SMS žinutėje galime tiksliau ir aiškiau išdėstyti savo mintis (čia aišku galioja ne visiems). Be to, tos mintys išliks telefono atmintyje, todėl vėliau nekils ginčų dėl to, kas ką pasakė, o kas ne. Aišku, skambinti vistiek reikia, kai reikia kuo greičiau pranešti svarbią žinią, ar turime neatidėliotiną prašymą. Tačiau žinutėmis ir elektroniniais laiškais galime leisti žmogui atsakyti mums tuomet, kai jis pats tai daryti nori ir gali ir taip pagerbti jo laiką. Sutinku, kad SMS rašymas telefone ne pats patogiausias dalykas, tačiau tai galima išspręsti įsigijus mobilųjį patogesne klaviatūra ar tiesiog rašant žinutes kompiuteryje (tam yra specialių programų).