Nuotraukoje: Šyvos statula Tailande. Po ja – atvirkščia jo žmonos Kali statula (nuotraukoje nesimato).
Na vat, prieš kelias dienas įveikiau “Tomb Raider Underworld”. Jau rašiau savo pirmuosius įspūdžius, pažaidęs šio žaidimo demo versiją, todėl į smulkmenas šį kartą nesileisiu. Ar žaidimas įdomus? Nors aš negaliu vertinti objektyviai, tačiau drąsiai tariu: taip!! Visi prieš tai aprašyti judėjimo privalumai leidžia Larai judėti dar įvairiau, įdomiau ir dinamiškiau, kelionės tokios pat įdomios. Galvosūkių daug, tačiau ne daugiau, nei “Tomb Raider Anniversary”. Žaidime, kaip ir “Tomb Raider Legend”, sutiksime buvusią vaikystės draugę Amandą, tapusią prieše, bei blogietę Natlą :)
“Tomb Raider Underworld” labai maloniai nustebino grafika. Kartais vaizdas tampa toks realus, kad akimirką sudvejoji, ar čia realus vaizdas, ar kompiuterinis. Čia jau aišku reikia dėkoti visagaliui “DirectX 10″. Dėl to paties šį žaidimą rekomenduoju ir išrankiesiems “Crysis” ir panašių žaidimų mėgėjams. Vanduo ir šešėliai čia ne ką prastesni, nei “Crysis”, gal net tikroviškesni. Tiesa, pagyręs “DirectX 10″, galiu paminėti ir pastebėtą šios technologijos trūkumą. Dinaminiai šešėliai suteikia didelį realumo pojūtį, tačiau jie dar labai netobuli: lūžinėja, raibuliuoja. Kartais atrodo, kad geriau jų išvis nebūtų ir negadingtų vaizdo. Tai ypač aktualu, jei žaidžiame ne maksimaliais žaidimo grafikos nustatymais.
Pagrindinis šio žaidimo akcentas – povandeninis pasaulis. Jis atrodo labai gražiai. Gerai, kad tuo viskas neapsiriboja. Kelionės po Tailandą, Meksiką taip pat labai malonios. Šį žaidimą tikrai žaisiu dar kartą (gal ir ne vieną). Visų pirmą dėl to, kad pirmą kartą jį praeidinėjau prabėgomis, specialiai neieškodamas visų slaptų daiktų. Antra dėl to, kad dar labiau įsigilinti į žaidimo subtilybes ir dar kartą patirti visus nuotykius, tik šį kartą neskubant.
Jaučiu skaitovas dabar galvoja: “kada gi jis parašys ką nors blogo apie šį žaidimą”. Taip, yra vienas trūkumas: jau minėjau, kad kovų šiame žaidime galėtų ir nebūti. O “Underworld”, ypač paskutiniuose lygiuose, ypač daug visokių monstrų. Nors juos nugalabyti nėra sudėtinga ir kartais net visai smagu, tačiau man žaidimas labiau patinkų be jų. Nes tai tiesiog banalu.
Beje, vienas kolega komentaruose prašė įdėti realių žaidimo Screenshot’ų, o ne Photoshop’u prigražintų. Tai galiu pasakyti, kad čia ir yra realūs žaidimo vaizdai. Realus vaizdai man pasirodė net gražesni už “atrenderintus” žaidimo viršelio ir reklaminius šio žaidimo vaizdus. Prašau, pažiūrėkite patys.

“The Numer 23″, 2007, mistinis trileris
Įdomu. Žiūrėdamas šį filmą radau panašumų su prieš tai matytu “Stranger than Fiction”. Abiejuose pagrindiniai herojai – žymūs komedijų aktoriai. Net ir siužetas šiek tiek panašus: filmuose rašoma knyga apie pagrindinį herojų. Jis skaito knygą (arba ją girdi) ir viskas, kas joje parašyta, pildosi iš tikrųjų. Tiesa, čia panašumai ir baigiasi. Vis dėl to “Strange than Fiction” nors ir turi gana rimtą idėją, yra komedija, o “The Number 23″ drąsiai galima vadinti mistiniu trileriu (taip ir pažymėta jo aprašyme).
Iki vidurio filmo viskas man atrodė gana banalu, o kai kas net nelogiška. Tačiau įpusėjus siužetas iš tiesų užkabino. Keliose vietose net suėmęs kvapą žiūrėjau. Tiems, kas šio filmo dar nematė, neatskleisiu pagrindinės minties. Galiu tik pasakyti, kad jį pažiūrėti tikrai verta. Ypač, jei mėgstate Jim Carrey ir norite jį įvertinti kaip rimtą aktorių, o ne tik komedijų meistrą.
Keista, tačiau pažiūrėjus filmą taip ir neatsiskleidė, iš kur atsirado tas mistinis skaičius 23 herojaus gyvenime. Gal aš kažką pražiopsojau? Reikės “Skaičių 23″ pažiūrėti dar kartą.

Ačiū broliui Nnemo, kuris “Xbox” konsolėje parodė naujojo žaidimo “Tomb Raider Underworld” demo versiją. Ne paslaptis, kad paskutiniu metu tai laukiamiausias žaidimas. Beje, grįžęs namo sužinojau, kad jau pasirodė ir asmeniniam kompiuteriui skirta demo versija (oficialiai – spalio 31 dieną. priminsiu, kad pilna versija pasirodys lapkričio 21). Aišku, kuo greičiau ją parsisiunčiau, išbandžiau ir čia pat pateiksiu savo įspūdžius:

Grafika
Šios demo versijos veiksmas prasideda atviroje vietovėje: kateryje, jūroje, tarp uolų. Todėl atsinaujinusią grafiką įvertinti labai paprasta. Iš karto į akis krenta vandens atvaizdavimas: jis atrodo tikroviškai, banguoja, panašiai, kaip “Crysis”. Dar didesnis progresas matomas panėrus. Šiek tiek paplaukę iš vandens patenkame į pakrantę: gamta čia spalvinga. Ryškiai danguje šviečiančios saulės spinduliai veržiasi pro visas pastatų ir kolonų angas. Kita vertus, vaizdas tikrai nėra perkrautas detalėmis ar per daug prispalvintas. Kaip ir ankščiau, patekę į požemius ir pastatus, matome preciziškas, tikroviškai atrodančias kolonas, statulas, sienas ir kitas detales.

Herojės valdymas
Supaprastėjęs valdymas – svarbiausias dalykas, dėl kurio aš tik po dešimties “Tomb Raider” gyvavimo metų rimtai susidomėjau šia žaidimų serija. “Tomb Raider Underworld” jau trečias šios serijos žaidimas, kuriame nebereikės atšokti nuo krašto, kad galėtume išsibegėti, laikyti mygtuko kur nors lipant, ar suspaudyti sudėtingą kombinaciją, kad galėtumėme padaryti salto. Šiame žaidime valdymas paprastas, dinamiškas ir intuityvus: perprasti Laros judesius lengva, o tada belieka grožėtis, kaip ji tarsi mikliai užlipa į aukščiausias viršunes. Bet nereikia apsigauti: ne visur užlipti bus paprasta. Tam kartais reikės gerokai panagrinėti aplinką.

Judesiai
Beveik kiekvienoje naujoje “Tomb Raider” versijoje randame ir naujų judesių. Kai kurie pritampa ir migruoja į vėlesnius žaidimus, kiti dingsta. Šioje “Tomb Raider” serijoje jų iš ties daug. Pavyzdžiui: dabar galime lipti į kalnus ne tik tam skirtomis atbrailomis, bet ir akmenimis. Be to, atbrailomis slinkdami rankomis ir pašokę, galime ant jos užsilipti. Dar: dabar galėsime ne tik suptis ant karčių ir siaurų lentų, bet ir užlipti, eiti per jas. Dar vienas naujas veiksmas – galimybė atsispirti nuo sienos. Taigi, jei rasime dvi arti viena priešais kitą esančias sienas, atsipirdami nuo vienos prie kitos galime užlipti labai aukštai.

Herojė
Esu “Tomb Raider” žaidimo, o ne Laros Kroft gerbėjas. Ji man netrukdo, tačiau “Tomb Raider” žaisčiau ir tada, jei herojus būtų vyras, ar kita moteris. Todėl jos išvaizdos nevertinsiu. Atrodo ir juda ji gana tikroviškai, išskyrus kai kuriuos judėsius. Pavyzdžiui, kai ji eina per siauras lentas. Dar viena naujovė – žaidžiant nuo laipiojimo, šokinėjimo jos kūnas išsitepa, drabužiai gerokai susipurvina. Todėl kelionėse ištisai podiumų gražuolės nematysime. Dar vienas įdomus dalykas – Lara nebėra bejausmė. Tai yra, kai stovime ant siauro rąsto virš bedugnės, jos veidas susikaupęs, šiek tiek išsigandęs. Tai stebėti įdomu. Kai Lara bėga pro augalus, ji skinasi kelią rankomis. Logiška.

Kovos
Mano nuomone, kovos “Tomb Raider” žaidime visiškai nereikalingos. Nors jei gerbėjams jų reikia: tebūnie. Demo versijoje tenka pamatyti tik tigrus. Kaip ir seniau, juos galima šaudyti tiesiog šokinėjant ir laikant kairįjį pelės klavišą: paprasta. Rodos, žaidime atsisakyta “Anniversary” buvusios sulėtinimo galimybės. Įdomu, kad šaudydama į priešininkus Lara labai mikliai šokinėja per kliūtis: akmenis, nedideles pertvaras. Yra viena maloni naujovė: dabar Lara gali šaudyti kabėdama ant sienos, lipdama į kalną, ar stovėdama ant siauros lentos. Tai ypač naudinga kovojant prieš paukščius, vorus, ir kitus nedidelius priešus.

Išvados
Ši demo versija mano lūkesčius pateisino su kaupu. Žaidimą tikrai žaisiu! Kol kas teko pamatyti tik Tailando lygį, nekantrauju ištyrinėti ir kitas vietoves. Neilgai beliko laukti – 12 dienų. Teks neribotam laikui apleisti kol kas mane taip ir neužkabinusį “Far Cry 2″. Bet apie tai – vėliau.

Na sentimentai po sentimentų, atradimai po atradimų. Sunku buvo, bet vis dėlto ryžausi po “Metallic’os” įrašo įrašyti kitą su panašiai skambančiu pavadinimu ir dviem šauktukais. Ši žinutė daugiausiais skirta tiems, kas prieš kokių 8-10 metų gyveno Vilniuje ir domėjosi kompiuteriais. Tais laikais tiesiog tradicija buvo užeiti į kompiuterių firmą GVS ir pasiimti kainoraštį su atspausdintomis kompiuterių ir jų dalių kainomis. Kompiuterinė įranga pas juos praktiškai visuomet būdavo pigiausia. Pas juos esu pirkęs kalną kompiuterinių dalių, susirinkęs ne vieną ko gero kompiuterį ir ne vieną draugą ten nukreipęs. Žodžiu, “GVS Computers” tuo metu buvo kaip čeburėkai prie tuometinio “Vaikų pasaulio”. Tiesiog negali praeiti.
Na ką, nei čeburėkų, nei “Vaikų pasaulio”, nei “Saturno” nebėra, o “GVS” – yra. Tai sužinojau visai netikėtai ten užsukęs vakar praeidamas pro šalį. Kaip šilta širdyje pasidarė: tos pačios durys su skambučiu, vitrinėlė su kompiuterinėmis gerybėmis, apkrautas stalas, o prie jo jau seniai matytas dėdė :) Užėjęs kažko paklausiau ir neiškenčiau nepasakęs: “Geeras, galvojau Jūsų seniai nebėra”. Tai vat, dabar ten dažnokai užsuksiu (juk beveik prie pat darbo).

Ar ne per garsiai pasakiau? Manau, kad ne. Tokią nuomonę susidariau paklausęs naujausio “Metallic’os” albumo “Death Magnetic”. Tačiau apie viską iš pradžių:
“Metallica” dar ankstyvoje man paauglystėje buvo antra po “King Diamond” “kietesnio” stiliaus grupė. Buvo gal poros metų etapas, kai buvau susirinkęs visus “Metallic’os” albumus (dar kasetėse, tuomet juos gauti buvo gerokai sunkiau, nei šiandien) ir klausydavau vien jų. Net sportuodamas atsimenu kilodavau svarsčius ir dainuodavau “Metallic’os” klausydamas. O kokia man buvo gili depresija, kai po 1991 metų albumo, “Metallica” kažkur dingo. Jau, galvojau iširo, mirė.
Na, vat “pamyžčiojau” ir užteks. Visa romantika baigėsi, kai 1996 metais “Metallica” išleido albumą “Load”. Aišku, iš karto jį įsigyjau ir išgirdau daug baladžių, koverių ir net country stiliaus gabalų. Taip, visi “Metallic’os” nariai nusikirpo ir kartu su plaukais prarado savo kietumą ir išskirtinumą. Po “Load” sekė “Reload” ir tr. t. t. O “Metallica” vis toliau kūrė popsinius gabalus ir klipus paauglėms ir bobutėms (nieko prieš paaugles ir bobutes šiaip neturiu. Nuo tuomet jų ir nebeklausiau.
Na ir kada gi, dabar galvoja skaitovas, DNR pradės pagaliau rašyti apie esmę neraitydamas čia kelių pastraipų įžangos. Tai vat, pradedu – paklausiau naujausią “Metallic’os” albumą “Death Magnetic” ir labai maloniai nustebau. Tuomet dar kartą perklausiau, ir dar kartą, ir dar …. Ir iš tiesų, “Metallica” jei ne pilnai (albume nerasime tokių gabalų, kaip geruosiuose “Master of Puppets” ar “..and Justice for all”), tai bent iš dalies grįžo prie senojo stiliaus. Jie vėl labai kieti, gabaluose vėl kalnai įdomių intarpų ir perėjimų. Beveik nieko neliko iš tos populiariosios “Metallic’os”, o tik tikra “Metallica”. Tai lyg atsakas visiems seniesiems gerbėjams, kuriems “Metallica” buvo supopsėjusi, sugranžėjusi ir apskritai sušūdėjusi.
Taigi, AČIŪ JUMS, “Metallica” už tai, kad esate, kad vėl grojate taip, kad galiu ir noriu JŪSŲ klausyti. Reikės JUS vėl įtraukti į pageidaujamų aplankyti koncertų sąrašą.

One.lt yra, mano nuomone, vienas baisiausių socialinių tinklų, nes:
* į one.lt pašto dėžutę patenka begalės spamo
* viskas tinklalapyje mirga marga
* pasinaudodavau one.lt tik kartą per kelis mėnesius ir daugiau nieko nedarydavau išskyrus spamo trynimą
* one.lt yra ir bendravimo galimybė, kurios man visiškai nereikia
* “nes” gali būti dar labai daug
* SMS, dėl kurių čia ir buvau atviliotas, jau seniai ne nemokamos, o šių žinučių kaina jau seniai mano telefone mažesnė

Iš štai, Salomėjos žygdarbio įkvėptas, susirinkau kontaktus, kurių dar gali prireikti ir ištryniau. Taip!!!! Ištryniau savo one.lt sąskaitą. Viso gero reklamoms, spamui ir taip toliau. Ačiū visiems, mane palaikiusiems. Stiprybės tiems, kas ryšis šiam žingsniui.

Blemba, net atsisveikina su klaidomis. Žr. ten, kur turėtų būti “paslaugomis”.

“The Jacket”, 2005, fantastinis trileris
Pažiūrėjau filmą “The Jacket”, kurį iš karto noriu dar kartą pažiūrėti. Patiko dėl to, kad šio filmo idėja labai primena “Drugio Efektą”. Tik pagrindinis herojus čia gali nukeliauti į ateitį, o ne į praeitį. Bet tai tikrai nėra kopija: viskas pateikta kitaip. Svorio filmui gerokai prideda mano nuomone tiesiog ideali Adrien Brody, Keira Knightley ir Kris Kristofferson vaidyba.

Na vat, per ilgąjį savaitgalį praėjau ir antrąją šio žaidimo dalį – “Crysis Warhead”. Pratęsimu jo kaip ir nepavadinsi. Veiksmas vyksta tuo pačiu metu, tik su kitu herojumi, pravarde “Psichas”.
Ar žaidimas geresnis? Taip! Šioje dalyje sėlinti ir slėptis reikia kur kas mažiau. Žymiai daugiau kovos vyksta tiesiog bėgant ir šaudant visus iš eilės. Taigi “Crysis Warhead” yra gerokai dinamiškesnis. Viskam malonų prieskonį prideda “Psicho” samojingumas ir tvirtumas. Perspėju: žaidime išties daug necenzūrinių žodžių. Dar vienas dalykas – žaidimas nors ir turi aiškių grafikos patobulinimų, bet veikia gerokai sparčiau.
Žaidimas turi tą patį minusą – jis dar trumpesnis už pirmąją “Crysis” dalį. Ką gi, beliko išbandyti naujausią šių kūrėjų naujieną – “Far Cry 2″ (naujojo “Tomb Raider” belaukiant :).

Na vat, šiandien ryte, maždaug metus pavėlavęs, praėjau žaidimą “Crysis”.

Maždaug žinojau ko tikėtis, nes buvau praėjęs tos pačios kompanijos gamintą “Far Cry” (pirmą dalį). Tuo metu tai buvo tiesiog grafikos revoliucija. “Crysis” nė kiek nenuvylė: vanduo, džiunglių gamta dar tikroviškesnė, gražesnė (“DirectX 10″ tikrai duoda savo), istorija įtraukianti. Daug įdomumo žaidimui suteikia herojaus dėvimas “nanokostiumas”, kuriuo galima greičiau bėgioti, pasidaryti nematomu, stipresniu ar patvaresniu. Ginklai taip pat turi daug galimybių – ant jų galima užsidėti norimą optiką, lazerinius taikiklius, žibintuvėlius.

Pradžioje viskas kaip ir primena senąjį “Far Cry”, tačiau į pabaigą viskas suidomėja: vien ką reiškia kelionė reaktoriumi, užšalusiu pasauliu ir paskutinė kova lėktuvnešyje. Tiesa, žaidimas turi vieną didelį minusą – man jis pasirodė labai labai trumpas. Visa laimė, kad jau išleistas šio žaidimo pratęsimas “Crysis Warhead” ir naujasis “Far Cry 2″, kuriuos kaip tik ir ruošiuosi artimiausiu metu sužaisti.