Gyveno toks palyginus jaunas žmogus – Valdas. Ir Valdas buvo ypatingas tuo, kad visada vaikščiodavo su kuprine ant pečių, o gyveno prie Kalvarijų turgaus.

Kadangi gyveno jis tokiame rajone, tai žmonės nusprendė išsiaiškinti, ko jis su ta kuprine visada vaikšto.

Zalamalino Vladą, kai jis grįžinėjo namo, nusitempė jį ant devynaukščio stogo, ir sako Valdui:

- Sakyk dabar greitai, ką kuprinėje neši, kad su savimi visada nešioji?

- Nesakysiu nieko.

- Sakyk, nes tuoj patys paimsim ir pažiūrėsim.

- Nesakysiu.

Paėmė žmonės, nupjovė Vlado kuprinei diržus su peiliu, ir tik spėjo nusisukti pažiūrėti, kas ten yra, šalimais išgirdo garsą:

- Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa………….

Taip ir mirė Vladas, nes nemokėjo be kuprinės lygsvaros išlaikyti.

1999.09.20
dn

Buvo toks blackeris, vardu Miškinis. Važiavo jis sau su savo džipu per miestą. Ir sankryžoje kažkoks ***ys su žyguliu įpiso Miškinio Džipui į šoną, apdraskė.

Išlipo Miškinis išsiaiškinti su žygulio savininku, aptalžė kumščiais jam veidą, ir išsitraukęs savo gamybos kalavijų užštyrino jį mirtinai.

00.04.11
(remtasi Miškinio pasakojimais)

Paaiškinimas
Štyrinti – daug kartų durti plačiu aštriu daiktu.

dn

Buvo toks blackeris vardu Miškinis. Jis klausė piktos muzikos ir pats buvo labai piktas.

Vieną sykį Policija rado jo namie lavoną…

00.04.11
(remtasi Miškinio pasakojimais)

dn

Buvo toks žmogus Edvardas. Gyveno jis sau gražiai su šeima penkių aukštų nuosavame name.

Ir turėjo jis tokį įprotį maudydamasis, t.y. gulėdamas vonioje su vandeniu skalbti savo trūzigus.

Ir štai tą dieną jis, kaip visuomet, gulėjo vonioje, praskėtęs k……ius ir plovė savo raudonus truzigus, kuriuis dar kadaise labai seniai pirko Kalvarijų turgavietėje. Išsimaudė jis sau ramiai ir išėjo į miestą pasivaikščioti.

Praeiviai pagalvojo, kad čia indėnas ir nužudė Edvardą.

1999.05.18

dn (L.K. mokytojos Rozenbergaitės pageidavimu)

Buvo toks Giedrius (II). Jis buvo visas kretantis senis. Ir važiavo iš stoties pas savo draugą (į Pašilaičius), šešiolikto maršruto troleibusu. Be to, kad buvo jis senis visas, buvo jis ir labai sąžiningas senis.

Jis nors savaitę nevalgė, bet nusipirko nuolatinį bilietą troleibusui, kad galėtų važiuoti pas savo tą vienintelį draugą.

Ir štai, važiavo jis išsivėpęs ir galvojo: va, koks aš sąžiningas, ir nuolatinius turiu. Ir jo laimei įlipo kontrolierius, ir puolė tikrinti talonėlius. Giedrius pradėjo traukti piniginę… Ir ištraukė jis piniginę, išskeidė ją ir atitiesė kontrolieriui tiesiai prieš jo raudoną nosį. Jis labai ilgai ir preciziškai žiūrėjo tai į nuolatinį, tai į Giedriaus pencininko pažymėjimą, ir staiga sušuko:

- AAAAAAAAAAAAAA, – ir pasiėmė Giedriaus nuolatinį, įsidėjo į kišenę ir nuėjo toliau kontroliuoti.

Giedrius sedėjo ir raudo, raudo, raudo, raudo…..

Po to jis atvažiavo į paskutinę stotelę “Pašilaičiai”, ir dar dar važiuojant troleibusui pribėgo prie kontrolieriaus, kuris atėmė jo vardinį nuolatinį, kuriame nebuvo įrašyta nei Giedriaus vardo, nei pavardės, ir išstūmė jį pro langą. Kontrolieriaus kauleliai, papuolę ant tuo metu pravažiuojančių automobilių, išsibarstė, kaip kėgliai, po visus Pašilaičius.

Nuo to ir kilo šio rajono pavadinimas – Pašilaičiai.

1999.02.08

dn

Valius – rimtas vyras. Jis gyveno Nemenčinėje, bet, kadangi jam jau suėjo penkiolika metu, pats laikas pas panas.

Kiekvieną dieną jis važiuodavo į Sereikiškių parką ir būdavo su chebra. Taip jo patirtis progresyviai didėjo: pirma panelė, pirmas vėmimas nuo alkoholio. Ir štai vieną dieną jo patirtį padidino tai, kad jis apsirūkė žolės su draugais. Ir parėjo jam kaifai. Tik buvo vienas problema, kad jau buvo 20:00, o jam dar reikėjo grįžti namo į Nemenšynę.

“Bet, tai gi nieko”, – pagalvojo Valius. Sėdo į troleibusą Nr. 3 ir privažiavęs Antakalnio žiedą, vargais, galais įlipo į autobusą ir puolė važiuoti namo. Išlipo jam reikiamoje stotelėje ir pradėjo eiti, nes iki namų jam dar reikėjo paeiti šimtą kilometrų.

Ir taip beeinant, Valių pradėjo veikti žolė: jis pradėjo juoktis, nes jam buvo juokinga: ėjo ir juokės, ir vėl ėjo, ir vėl juokės ir iš to juoko papuolė į spąstus, kurie nuskėlė jam galvą.

1998.07.30

(su Spygliu, Punks not dead)