Buvo toks žmogus Vytautas. Kaip ir jo vardas rodė, jis nieko nemalė, o buvo didis Lietuvos patriotas, nes vaikščiojo į mitingus.
Be to, jis dirbo labai patriotišką darbą: kabino ant namų (Vilniaus) Lietuvos trispalves per šventes.
Ir štai išaušo jau šiltas kovo 11-uoliktos rytas, Vytautas išėjo į kiemą, erelio žvilgsniu apžvelgė rytine šviesa apšviestus Vilniaus namus ir puolė vykdyti savo darbą.
Kabino. Kabino jis trispalves ir ant senų, kaimiškų namų, ir ant penkiaauščių ir ant televizijos bokšto.
Ir štai!!! Visas Vilnius sužibo kiekvienam Lietuviui mielom spalvom: geltona, žalia, mėlyna. Ach.
Ir liko nepašventintas tik vienas velnio apsėstas namas prie Operos ir baleto teatro. Vytautas pasistatė kopėčias ir pradėjo kabinti. Ir štai, jis prarado lygsvarą ir pradėjo kristi nuo kopėčių, nes išvakarėse buvo gerokai atšventęs. Vėliavos pagalys pataikė jam į akį, persmeigė kiaurai ir išlindo per nugarą.
Ir visos Vilniaus vėliavos susiliejo į vieną didelę trispalvę, kuri labai gražiai švietė dar tamsiame Vilniuje, žiūrint iš lėktuvo ar kosminio laivo.

1998.07.26

dn

Gyveno kartą toks žmogus, kuriam tėvai davė dievišką vardą – Eurelijus.

Jis buvo paauglys ir be to dar buvo baisus puošeiva. Jis kiekvieną dieną nusipirkdavo po naują drabužį, kiekvieną dieną skusdavo savo ****plaukius ant veido ir skalbė kojines.

Ir vieną sykį jis iš vakaro susitarė susitikti su savo panele. Iš pat ryto jis puolė ruoštis pasimatymui: maudėsi, skutosi, rengėsi.

Apie penktą PV valandą jis jau buvo pasiruošęs: švarūs, nublizginti Reebbookai, švarutėliai džinsai ir maikutė su arkliais.

Užsidėjo jis tamsius akinius ir rimtu veidu nuėjo į 4-to maršruto stotelę, nes gyveno Antakalnyje, o pasimatymas turėjo įvykti prie bokšto.

Staiga atvažiavo troleibusas, jis įlipo į jį, atsisėdo į patogią vietelę ir pradėjo važiuoti. Bevažiuojant jis pradėjo dūsti, nes per daug prisikvėpino Šanell 5.

Ir mirė Eurelijus išverstom akim nuo savo paties kvepalų. Viso gero.

1998.07.24-25

dn

Istorija kala viena po kitos. Taigi įsiterpiu pakomentuoti kas vyksta. Labai ačiū tiems, kas netingi paskaityti, pakomentuoti. O ypač tiems, kas ir minčių pameta. Lauksiu daugiau istorijų. O kolkas toliau dedu iš archyvo. NEsilpnų nervų asmenys vėl turės ką paskaityt.

Jūsų DNR

Buvo toks nepiktybinis keturiasdešimt penkerių metų diedas.

Ir nuėjo jis sykį pas savo draugus naujakurius į plotą. Gėrė jis ten ilgai. Ir staiga visi plotautojai, sumaišę jį su kitu žmogumi, suviniojo į tapetus, po to į kilimą, prakirpo skylę toje vietoje, kur šikna, prilupo rykštėmis, užgesino į petį byčioką ir įmetė į lifto šachtą.

1998.03.18 22:49 (Lavonas, yra garsinis originalas)

Buvo toks Giedrius. Jis buvo labai protingas, aukšto intelekto, ir be to dar labai sąžiningas studentas.
Važiavo kartą namo, į Pašilaičius, šešiolikto maršruto troleibusu ir galvojo: koks aš sąžiningas, ir nuolatinius turiu. Ir, jo džiaugsmui, kaip tik įlipo kontrolierė ir puolė tikrinti talonėlius. Giedrius išsišiepęs pradėjo traukti piniginę su nuolatiniu troleibuso bilietu, bet… ogi žiūri, jis pamėtė ją su nuolatiniais, pažymėjimu, stipendija šimtą litų ir šiaip visokiomis vizitinėmis kortelėmis. Ir teko jam sumokėti baudą dvidešimt litų.
Po to jis nuvažiavo į paskutinę stotelę “Pašilaičiai”, ir neišlaikęs moralinės traumos, užsinėrė sau virvę ant kaklo ir pasikorė.
Graudi istorija.

1998.03.18 22:41

dn

Buvo toks žmogus Martynas. Jis buvo labai kvailas, nes jam buvo trylika metų ir jis kalbėjo plonu, dar nedasimutavusiu balsu.
Bet jo visas durnumas buvo ne tame, išryškėjo visas debiliškumas, kai jis, artėjant naujiems Metams, prisipirko petardų!
Nu ką, Naujųjų metų išvakarėse, jis gėrė, kaip durnas, su tėvais. Ir išmušus dvyliktai valandai, išlėkė į balkoną sprogdinti tų savo petardų. Ir uždegęs vieną petardą, nusisprogdino sau galvą.
Nu ką, gaila, o geras vyrukas buvo.

1998.03.18 22.23

dn

Taip taip, pradedu pagaliau dėti vardines istorijas. Pirmoji jau visai čia pat. O ir kitos ilgai nelauks, nes eilutėje jų nemažai prisirinko. Ištroškusios visos viešumo ir pakartotino populiarumo.

DNR

Saugokitės !!! Nors gal jau ir vėlu…

Tuoj kibernetiniais šio blogo puslapiais pasklis kažkur girdėtos, bet primirštos istorijos apie vardinius žmones ir jų pagrindinius gyvenimo įvykius. Visų iškart nemesiu, dėsiu lėtai ir skausmingai, po vieną …

Manau, jos kai kam leis įdentifikuoti šio blogo autorių (red. past. – “mane”). Istorijų formato nepatentuoju, jei tik šauna į galvą – prašau pateikti savo versijų (galite komentaruose, tinkančias įdėsiu į pagrindinį langą). Formatą išsiaiškinsite patys, manau. Jei ne – Jums šių istorijų rašyti nelemta (blogas sudirbinėsiu be gailesčio).

Jūsų DNR

… einu išsišnirpšt nosį ir išsišikt šikną.