Atkreipkite dėmesį, ką visų pirma klebonas puolė gelbėti, pamatęs degančius Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną.
Nekreipkite dėmesio į tylų garsą ir drebantį vaizdą, telefonu filmavau.
Atkreipkite dėmesį, ką visų pirma klebonas puolė gelbėti, pamatęs degančius Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną.
Nekreipkite dėmesio į tylų garsą ir drebantį vaizdą, telefonu filmavau.
Vakar gavau išbandyti veidrodinį fotoaparatą „Sony A77“ su „DT 16-50mm F2.8 SSM“ objektyvu. Geras aparatas, super objektyvas. Bet apie juos nerašysiu, tai jau puikiai atliko Originalas. Nuo savęs tik pridėčiau, kad mano rankai fotoaparatas truputį per masyvus ir man jame vistiek trūksta optinio ieškiklio. Ta proga išėjau pafotografuoti degančio Lukiškių kalėjimo (užuojauta nukentėjusiems):
Taip pat išbandžiau fotoaparato filmavimo galimybes, tačiau nieko labai įdomaus nenufilmavau:
Ištvėrėte iki pabaigos? Tuomet kaip prizą už kantrybę siūlau paskaityti du įdomius pokalbius iš šio įvykio:
Nr. 1:
Priėjęs prie Lukiškių kalėjimo, sutikau kažkokį vaikiną su mergina. Jis manęs klausia:
- Kas čia vyksta.
- Dega Lukiškių kalėjimo rūsys, – sakau.
- Aaa, aš čia atėjau draugo aplankyti, bet neįleidžia.
- Na jo, turbūt greitai ir neįleis, – sakau.
Nr. 1:
Befotografuodamas nugirdau dviejų žurnalistų pokalbį, tiksliau vieno iš jų monologą (tekstas atkurtas netiksliai):
- Varau iš pat ryto į pokalbį, bet pašnekovas pasirodo negali. Skambinu vadovui, sakau: interviu nebus, bet čia Lukiškių kalėjimas dega, tai gal pafotografuoti? Jo, sako, žinoma pafotografuok.
Prigąsdino mane ugniagesiai ir meteorologai, kad bus uraganas šiąnakt. Galvoju: perstatysiu automobilį, kad ne taip po medžiais ir prie šiukšlių konteinerių stovėtų. Pasižiūriu pro langą: kaip tik viena laisva vieta tinkamoje vietoje.
Išeinu į lauką, žiūriu: du kaimynai automobiliuose krapštosi užstatę išvažiavimą iš kiemo. Sėdu aš į mašiną, važiuoju atbulas, žvilgteliu pro galinio vaizdo veidrodėlį – o ten kaimynas stato automobilį į tą vietą, kurioje aš norėjau statyti. Tipo išleidžia iš kiemo jis mane. Pastatau automobilį į tą pačią vietą, uždarau dureles, pagalvoju: na, nors šiukšles išnešiau.
Kaip atšventei?
Gerai, miegojau.
Per savaitę prie stikliuko įkliuvo 223 vairo mėgėjai
Su saulės sugrįžimo švente!
Gyvenime turėjau tik vieną savo gitarą: perdarytą iš rusiškos septyniastygės, ant tilto užkištais degtukais, kad stygos nebarškėtų. Deja, vieną kartą pas mane buvę draugai Vitalis ir Igoris įsisiautėję ją numetė ir sulaužė. Kita vertus, grojo ji labai prastai, neturėjo pusės stygų, o ir suderinti jų nemokėjau. Kai išmokau penkis akordus – pasiskolinau akustinę gitarą iš draugo Vovkos. Su juo ir Igoriu tuo metu buvome grupę sukūrę. Tą gitarą visur nešiojausi su savimi, sukūriau daug nieko vertų dainų, ja uždarbiaudavau grodamas gatvėse. Vėliau pasiskolinau kitą akustinę gitarą iš kaimyno Justo, su kuria dar jo tėvas grojo. Ja įrašytų gabalų galima paklausyti ir www.tykiai.lt. Ši gitara iki šiol veikia, perleidau ją saugoti broliui. Gerokai vėliau Čeburas iš Diktatūros man paskolino elektrinę gitarą. Deja, gal po pusmečio jam jos prireikė – teko atiduoti. Nieko, neužilgo draugas Leonas iš JAV man atsiuntė “Ibanez” gitarą. Ši buvo su mandru “Floyd Rose” efektu, kurio beveik nenaudodavau. Užtat koks malonumas buvo šiai gitarai keisti stygas! Kartu gavau paprastą, bet neblogų efektų turintį sintezatorių (gitaros priedą) “Zoom 505″. Šiai gitarai net buvau dėklą, stovą ir diržą nupirkęs. Tiesa, kai Leonas grįžo į Lietuvą, nusprendė ją parduoti. Taip su visais priedais ją ir atidaviau (vistiek jų man nebereikėjo). Galiausiai, gal prieš metus, pasiskolinau gitarą iš Vaido, su kuriuo grojome. Kartu su netikros odos dėklu, ant kurio puikuojasi kažkurio “Death Comes” lipdukas, su neveikiančiu užtrauktuku (dėklą reikia suraišioti tokia virve, kad gitara neiškristų). Kartu su analoginiu dviejų efektų pedalu. Pati gitara skamba labai grubiai, bet kartu ir įdomiai. Reguliatoriai veikia prastai arba visai neveikia, ant jų užvyniotas laidas įžeminimui. Iki šiol ją repeticijose panaudoju.
Tai tiek. Kai pasiskolinsiu dar kokią gitarą (o gal net įsigysiu) – parašysiu. Beje, gal kas turi nereikalingą bosinę gitarą?
Maždaug 1989 metais, Lazdynų kinoteatre įrengtoje „Atari“ kompiuterinėje žaisdavau tokį žaidimą:

Tai 1984 metais išleistas „Montezuma’s Revenge“. Herojus, kurį valdome – mažaūgis žmogelis, kažkuo panašus į žymųjį Indiana Jones. Kiekvienas lygis yra savotiškas labirintas piramidėje. Į ją patenkame iš viršaus, tikslas – išeiti iš labirinto patekti į „Aukso kambarį“ (bent taip mes jį vaikystėje vadindavome). Po to seka kitas lygis. Kelyje trukdo įvairūs priešai, pranykstančios grindys, grandinės, užrakintos durys ir kitos nesąmonės. Be to, žemiausi piramidės kambariai yra neapšviesti. Kuo aukštesnis lygis, tuo daugiau neapšviestų piramidės aukštų. Tamsos problema dingsta suradus šviestuvą.
Taigi, prisiminęs tuos laikus, atsisiunčiau šį žaidimą ir jam skirtą emuliatorių ir puoliau į prisiminimus. Žaisdamas pastebėjau, kad būtų daugiau paprasčiau ir įdomiau, jei turėčiau išsamius žaidimo lygių planus. Jų internete neradau, todėl kilo mintis pasidaryti pačiam:

Gražu? Tai tik nedidelė dalis vieno iš devynių šio žaidimo lygių. Spalvomis pažymėta, kur galima praeiti, o kur ne. Taip pat pažymėta, nuo kurio piramidės aukšto dingsta apšvietimas ir kur sudėti šviestuvai. Užrašai angliški, kad ir užklydę angliakalbiai suprastų. Štai išsamūs visų devynių „Montezuma’s Revenge“ lygių planai „.xls“ („Excel“) formatu:
1 lygis (level 1)
2 lygis (level 2)
3 lygis (level 3)
4 lygis (level 4)
5 lygis (level 5)
6 lygis (level 6)
7 lygis (level 7)
8 lygis (level 8)
9 lygis (level 9)
Tai tiek. Neklauskite, kiek šiam „darbui“ sugaišau laiko…
Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.
Sukurta „iPad 2“, programa „GarageBand“. Visi virtualūs instrumentai įgroti gyvai.
DN 2011 05 22
Jei norite šį kūrinį atsisiųsti kaip MP3 failą – spauskite čia
Jai Human verčiasi kaip žmogus, tai gal Humana reiškia žmogiena?